Nevertinkim šių dienų supračiumi anų dienų valdovų išsišokimus, į kuriuos pasižiūrėjus, visokios „santa barbaros“ kukliai rūko...
O gyveno panašiai tarp 526 ir 573
metų - toks savamanis tironiškas langobardų (taip tie patys, kurie tapo
lombardų protėviais) karalius Alboinas (Alboin). Bet apie jo žygius, kaip jis įkūrė Langobardų karalystę Italijoje, bardai tegu
dainas dainuoja. Tegu mistikai
ieško priežasčių, kodėl jis nesudegino ir nesugriovė Pavijos (iki tol visus
miestus, kurie priešinosi – lygino su žeme)... O čia apie "žemiškesnius", gal būt net pikantiškus dalykėlius...
Alboinas 1493 m. piešinysIr štai, šis veikėjas, būdamas didžiu peštuku – karo vadu, bet dar ne karaliumi, paima į žmonas tikrą princesę – Chlodozindą (Chlodosinda, 540-567) – frankų karaliaus Chlotariaus I (Chlot-har, 500-561) dukrą ir karūnuojasi langobardų karaliumi. Bet vargšė princesė karaliene pabūna neilgai. Apytiksliai po metų pasimiršta (ar jai padėjo - neaišku).
Tačiau karalius našlauja neilgai. Tiksliau – visiškai nenašlauja. Jis nukeliauja pas gepidų (germaniška gotų atšaka) karalių Kunimundą ir pagrobia jo dukrą Rozamundą. Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, jokių ten meilės aistrų ar politinių išskaičiavimų nebuvo – va – patiko merga - ir pasičiupo. Tiems laikams, kaip ir visai nieko ypatingo – karalius Kunimundas galėjo paprašyti išpirkos ir ją gavęs sau laimingai, regzdamas visokias intrigas ir politikuodamas, laukti kokių anūkų, bet ne – juk pasipūtę karaliai ne tokie! Kam jam pinigai už nežinia ar dar mylimą dukrelę?! Nepatiko jam karvedys Alboinas ir jis nusprendė pakariauti ir ženteliui parodyti iš kur kojos dygsta (ar dar kai kas). Tik šį kartą – susimovė - nieko jam neišėjo. Teko jam muštis ir prieš langobardus, ir prieš avarus. Pasak kai kurių legendų, jis krito nuo pačio Alboino rankos (567 m.), o gepidų karalystės nebeliko ir patys gepidai išnyko – asimiliavosi, įsiliejo, ištirpo... Ir jei ne kelios legendos ir vėlesni istorikai – kažin ar kas jį prisimintų...
Bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet tėtušio ir žentelio „meilė“ buvo tokia aštriai abipusė, kad Alboinas iš karaliaus Kunimundo kaukolės įsakė pagaminti taurę ir vienoje iš puotų Veronoje, Kunimundo dukrą, savo žmoną Rozamundą - privertė iš jos gerti vyną. Nors, kai kur teigiama, kad jis iš visų nugalėtų kilmingų gepidų kaukolių padarė taures ir toje puotoje buvo geriama išimtinai tik iš jų... Ar tiesa, ar ne tiesa – nepasakysiu ir niekas nepasakys, nes tikri liudijimai tik dėl Rozamundos.
Žodžiu, Rozamunda bandė priešintis, o ją vis tiek privertė iš tėvo kaukolės gerti, ir jos priešgyniavimų nelabai kas klausė: Alboinas sakydamas „Imk, išgerk kartu su savo tėvu“ (humoristas, blyn), vis tiek privertė iš šios taurės gerti vyną.
Na, o kokia moteris tokią nuoskaudą atleis ir dovanos? O gal ir šiaip, su tokiu savamaniu tironu, kaip Alboinas, gyvenimas nelabai saldus buvo, o gal ir dar kokie tarakonai galvoje lakstė (kaip vėliau pamatysim – labai realu), bet oficialiai, būtent dėl tos scenos ir pažeminimo, Rozamunda užslėpė gilią nuoskaudą. Žodžiu, patarlę „kerštas - tai patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas“ ji jau akivaizdžiai žinojo. Net penkerius metus brandino keršto mintį. Per tą laiką savo pusėn patraukė karaliui artimą didiką Helmichį (Helmichis - manoma, kad šis buvo jos meilužis), o šis, nemanydamas, kad gali vienas pats susidoroti su karaliumi, pabandė savo pusėn palenkti galiūną Peredėjų. Bet šis, koks bukas galiūnas nebūtų, bet pradžioje tokio pasiūlymo atsisakė...
Ir štai čia – pokštas - Rozamunda kažkokiu stebuklingu būdu atsiduria Peredėjaus guolyje ir šis, manydamas, kad tai jo sugulovė - „visiškai atsitiktinai“ nusidėjo prieš Dievą, karalių ir savo siuzereną... Sugriešijo, žodžiu. Karalienė iškart pareiškė ultimatumą ir vargšui galiūnui nieko kito neliko, kaip tik stoti sąmokslininkų pusėn (šantažas, be abejo – ledi Vinter kamputyje kukliai rūko).
Sąmokslininkai savo užmančių į gilią skrynią nedėjo - jau artimiausią naktį karaliaus žmonelė Rozamunda pavagia karaliaus kalaviją (pasak Pauliaus Diakono (Paulus Diaconus, - 720-799, metraštininkas) pririša kalaviją prie lovos) ir į miegamąjį įleidžia žudikus. Trumpiau tariant - karalius kalaviju nepasinaudoja ir nesėkimngai bando priešintis - žūsta. Būgtai karalius neradęs kalavijo savo vietoje (arba negalėdamas jo ištraukti) gynėsi mosikuodamas suoleliu. Tad sąmokslininkams sunkiai sekėsi įveikti „tironą“, bet Sėkmė jiems šypsojosi ir karalių, galų gale - nugalabijo...
Na, koks jis tironas buvo ar nebuvo, bet Alboinas savųjų langobardų buvo gerbiamas ir jo mirties niekas nesiruošė niekam dovanoti. Tad kilus bruzdėjimui, Rozamundai su savo meilužiu ir nevykėliu ginklanešiu, tenka skubiai sprukti (o gal taip buvo suplanuota?)...
Galvojate, kad ši intrigų istorija baigėsi? O ne!
Sąmokslininkai pasiekia Bizantijos valdas Ravenoje ir ten apsistoja. Tuo metu, tai tada tai buvo kita valstybė, kuri priklausė Bizantos imperijai - Bizantijos Ravenos eksarchatas: Exarchatus Ravennatis – iš esmės Bizantijos forpostas sulaikantis agresiją iš vakarų.
Ir štai, toji pati Rozamunda vėl laiko bergždžiai neleidžia ir suvilioja Ravenos eksarchatą Longiną (Lionginą; eksarchatas - Bizantijos imperatoriaus skirtas vietininkas). Išvarė vyrą iš proto tiek, kad šis jai pasipiršo. Be abejo ji buvo patenkinta ir nusprendžia pašalinti jau nebereikalingus ją supančius vyrukus, tai yra - nusprendžia atsikratyti jau nebereikalingo meilužio ir paslapčia jam į taurę įpila nuodų...
Ir vėl paklausiu: manote, jog ši intrigų virtinė baigėsi?
Ogi - Ne...
...tačiau Helmichis labai greitai pajuto negalavimą, suprato, kad jojo meilužė jį nunuodijo, ir jo dienos jau suskaičiuotos. Tad čiupo ją pačią į savo gniaužtus, partrenkė ir užnuodyto vyno likutį taurėje supylė jai gerklėn...
Na štai. Čia jau galima būtų dėti ir tašką...
Bet ne... Negalim dėti taško - vien dėl to, kad kažkodėl Rozamunda tapo legenda – tam tikru tokiu dramatišku personažu. Net daina senovinė yra „Donna Lumbarda“, priklausomai nuo regiono – su visokiomis ten interpretacijomis. Tiesa, ji labiau iškreiptai apdainuoja paskutinįjį šios dramos epizodą. Na, prikūrė apie ją pasakų ir legendų, nusėdo ji į folklorą, būgtai meilusžis ją nunuodijo besilaukiančią, nenorėdamas kūdikio ir bla-bla...
Nuo XVI a. ji tampa ir pirmosios tikros šio žodžio prasme – tragedijos - personažu. Ne, ne – tragedija, kaip žanras jau žinomas nuo senovės Graikijos laikų. Čia turima galvoje - Renesansinės vakarų Europos tragiška pjesė. Iki tol, kaip suprantu, grožinių tikra ir pilnaverte prasme „tragedijų" nebuvo. Na, o švedas, toks poetas Urbanas, XVII a. antroje pusėje - sveikai pamąstė ir sudėjęs „2+2“ - parašė komediją „Rozamunda“...
Na ir po šiai dienai vis dar jos tematika literatūroje nemirštanti... Šios tragedijos siužetai keliauja per daugelį meno šakų: literatūrą, kiną, dailę...
Žodžiu, negerkite pilstuko kaukolinio, tai yra negerkite iš kaukolių, o tai bus negerai - rozamudomis pavirsite...
P.S.S. Jei kas įsivaizduoja taurę iš kaukolės tokią, tai labai klysta - tai "holivudinė" taurė:
o reali - buvo praktiška - tik iš makaulės (kiaušo) - paskutiniai du paveikslėliai (žmonės buvo kur kas praktiškesni, per akiduobes vynu nesitaškė)...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą