Šiek tiek apie galvas, kaukoles ir taures... romantiškoji Rozamunda...

 

Čia taip Fortunino Matania įsivaizdavo Alboino ir Rozamundos pirmąjį susitikimą

Nevertinkim šių dienų supračiumi anų dienų valdovų išsišokimus, į kuriuos pasižiūrėjus, visokios „santa barbaros“ kukliai rūko...

O gyveno panašiai tarp 526 ir 573 metų - toks savamanis tironiškas langobardų (taip tie patys, kurie tapo lombardų protėviais) karalius Alboinas (Alboin). Bet apie jo žygius, kaip jis įkūrė Langobardų karalystę Italijoje, bardai tegu dainas dainuoja. Tegu mistikai ieško priežasčių, kodėl jis nesudegino ir nesugriovė Pavijos (iki tol visus miestus, kurie priešinosi – lygino su žeme)... O čia apie "žemiškesnius", gal būt net pikantiškus dalykėlius...

Alboinas 1493 m. piešinys

Ir štai, šis veikėjas, būdamas didžiu peštuku – karo vadu, bet dar ne karaliumi, paima į žmonas tikrą princesę – Chlodozindą (Chlodosinda, 540-567) – frankų karaliaus Chlotariaus I (Chlot-har, 500-561) dukrą ir karūnuojasi langobardų karaliumi. Bet vargšė princesė karaliene pabūna neilgai. Apytiksliai po metų pasimiršta (ar jai padėjo - neaišku).

Alboinas įsiveržia į Paviją

Tačiau karalius našlauja neilgai. Tiksliau – visiškai nenašlauja. Jis nukeliauja pas gepidų (germaniška gotų atšaka) karalių Kunimundą ir pagrobia jo dukrą Rozamundą. Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, jokių ten meilės aistrų ar politinių išskaičiavimų nebuvo – va – patiko merga - ir pasičiupo. Tiems laikams, kaip ir visai nieko ypatingo – karalius Kunimundas galėjo paprašyti išpirkos ir ją gavęs sau laimingai, regzdamas visokias intrigas ir politikuodamas, laukti kokių anūkų, bet ne – juk pasipūtę karaliai ne tokie! Kam jam pinigai už nežinia ar dar mylimą dukrelę?! Nepatiko jam karvedys Alboinas ir jis nusprendė pakariauti ir ženteliui parodyti iš kur kojos dygsta (ar dar kai kas). Tik šį kartą – susimovė - nieko jam neišėjo. Teko jam muštis ir prieš langobardus, ir prieš avarus. Pasak kai kurių legendų, jis krito nuo pačio Alboino rankos (567 m.), o gepidų karalystės nebeliko ir patys gepidai išnyko – asimiliavosi, įsiliejo, ištirpo... Ir jei ne kelios legendos ir vėlesni istorikai – kažin ar kas jį prisimintų...

Bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet tėtušio ir žentelio  „meilė“ buvo tokia aštriai abipusė, kad Alboinas iš karaliaus Kunimundo kaukolės įsakė pagaminti taurę ir vienoje iš puotų Veronoje, Kunimundo dukrą, savo žmoną Rozamundą - privertė iš jos gerti vyną. Nors, kai kur teigiama, kad jis iš visų nugalėtų kilmingų gepidų kaukolių padarė taures ir toje puotoje buvo geriama išimtinai tik iš jų... Ar tiesa, ar ne tiesa – nepasakysiu ir niekas nepasakys, nes tikri liudijimai tik dėl Rozamundos.

Žodžiu, Rozamunda bandė priešintis, o ją vis tiek privertė iš tėvo kaukolės gerti, ir jos priešgyniavimų nelabai kas klausė: Alboinas sakydamas „Imk, išgerk kartu su savo tėvu“ (humoristas, blyn), vis tiek privertė iš šios taurės gerti vyną.

Na, o kokia moteris tokią nuoskaudą atleis ir dovanos? O gal ir šiaip, su tokiu savamaniu tironu, kaip Alboinas, gyvenimas nelabai saldus buvo, o gal ir dar kokie tarakonai galvoje lakstė (kaip vėliau pamatysim – labai realu), bet oficialiai, būtent dėl tos scenos ir pažeminimo, Rozamunda užslėpė gilią nuoskaudą. Žodžiu, patarlę  „kerštas - tai patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas“ ji jau akivaizdžiai žinojo. Net penkerius metus brandino keršto mintį. Per tą laiką savo pusėn patraukė karaliui artimą didiką Helmichį (Helmichis - manoma, kad šis buvo jos meilužis), o šis, nemanydamas, kad gali vienas pats susidoroti su karaliumi, pabandė savo pusėn palenkti galiūną Peredėjų. Bet šis, koks bukas galiūnas nebūtų, bet pradžioje tokio pasiūlymo atsisakė...

Ir štai čia – pokštas - Rozamunda kažkokiu stebuklingu būdu atsiduria Peredėjaus guolyje ir šis, manydamas, kad tai jo sugulovė - „visiškai atsitiktinai“ nusidėjo prieš Dievą, karalių ir savo siuzereną... Sugriešijo, žodžiu. Karalienė iškart pareiškė ultimatumą ir vargšui galiūnui nieko kito neliko, kaip tik stoti sąmokslininkų pusėn (šantažas, be abejo – ledi Vinter kamputyje kukliai rūko).

Sąmokslininkai savo užmančių į gilią skrynią nedėjo - jau artimiausią naktį karaliaus žmonelė Rozamunda pavagia karaliaus kalaviją (pasak Pauliaus Diakono (Paulus Diaconus, - 720-799, metraštininkas) pririša kalaviją prie lovos) ir į miegamąjį įleidžia žudikus. Trumpiau tariant - karalius kalaviju nepasinaudoja ir nesėkimngai bando priešintis - žūsta. Būgtai karalius neradęs kalavijo savo vietoje (arba negalėdamas jo ištraukti) gynėsi mosikuodamas suoleliu. Tad sąmokslininkams sunkiai sekėsi įveikti „tironą“, bet Sėkmė jiems šypsojosi ir karalių, galų gale - nugalabijo...

Alboino nužudymas. Romantiškas XIX a.Charles Landseer tvarinys

Na, koks jis tironas buvo ar nebuvo, bet Alboinas savųjų langobardų buvo gerbiamas ir jo mirties niekas nesiruošė niekam dovanoti. Tad kilus bruzdėjimui, Rozamundai su savo meilužiu ir nevykėliu ginklanešiu, tenka skubiai sprukti (o gal taip buvo suplanuota?)...

Galvojate, kad ši intrigų istorija baigėsi? O ne!

Langobardų karys - rekonstrukcija

Sąmokslininkai pasiekia Bizantijos valdas Ravenoje ir ten apsistoja. Tuo metu, tai tada tai buvo kita valstybė, kuri priklausė Bizantos imperijai - Bizantijos Ravenos eksarchatas: Exarchatus Ravennatis – iš esmės Bizantijos forpostas sulaikantis agresiją iš vakarų.

Ir štai, toji pati Rozamunda vėl laiko bergždžiai neleidžia ir suvilioja Ravenos eksarchatą Longiną (Lionginą; eksarchatas - Bizantijos imperatoriaus skirtas vietininkas). Išvarė vyrą iš proto tiek, kad šis jai pasipiršo. Be abejo ji buvo patenkinta ir nusprendžia pašalinti jau nebereikalingus ją supančius vyrukus, tai yra - nusprendžia atsikratyti jau nebereikalingo meilužio ir paslapčia jam į taurę įpila nuodų...

Ir vėl paklausiu: manote, jog ši intrigų virtinė baigėsi?

Ogi - Ne...

...tačiau Helmichis labai greitai pajuto negalavimą, suprato, kad jojo meilužė jį nunuodijo, ir jo dienos jau suskaičiuotos. Tad čiupo ją pačią į savo gniaužtus,  partrenkė ir užnuodyto vyno likutį taurėje supylė jai gerklėn...

Na štai. Čia jau galima būtų dėti ir tašką...

 Bet ne... Negalim dėti taško - vien dėl to, kad kažkodėl Rozamunda tapo legenda – tam tikru tokiu dramatišku personažu. Net daina senovinė yra „Donna Lumbarda“, priklausomai nuo regiono – su visokiomis ten interpretacijomis. Tiesa, ji labiau iškreiptai apdainuoja paskutinįjį šios dramos epizodą. Na, prikūrė apie ją pasakų ir legendų, nusėdo ji į folklorą, būgtai meilusžis ją nunuodijo besilaukiančią, nenorėdamas kūdikio ir bla-bla...

Nuo XVI a. ji tampa ir pirmosios tikros šio žodžio prasme – tragedijos - personažu. Ne, ne – tragedija, kaip žanras jau žinomas nuo senovės Graikijos laikų. Čia turima galvoje -  Renesansinės vakarų Europos tragiška pjesė. Iki tol, kaip suprantu, grožinių tikra ir pilnaverte prasme „tragedijų" nebuvo. Na, o švedas, toks poetas Urbanas, XVII a. antroje pusėje - sveikai pamąstė ir sudėjęs „2+2“ - parašė komediją „Rozamunda“...

Na ir po šiai dienai vis dar jos tematika literatūroje nemirštanti... Šios tragedijos siužetai keliauja per daugelį meno šakų: literatūrą, kiną, dailę...

Žodžiu, negerkite pilstuko kaukolinio, tai yra negerkite iš kaukolių, o tai bus negerai - rozamudomis pavirsite...

P.S.S. Jei kas įsivaizduoja taurę iš kaukolės tokią, tai labai klysta - tai "holivudinė" taurė:

o reali - buvo praktiška - tik iš makaulės (kiaušo) - paskutiniai du paveikslėliai (žmonės buvo kur kas praktiškesni, per akiduobes vynu nesitaškė)...

Afrika. Didysis Trekas. Mūšis prie Vegkopfo

 

 

Truputį apie afrikanerius... O jie įvairiuose metraščiuose ir šaltiniuose, turi daug pavadinimų (kaip ir viskas Afrikoje). Pavyzdžiui: vieni ir tie patys žmonės buvo vadinami „Trekkers“, „Boere“ (būrai), „Voortrekkers“ (fūrtrekeriai –fūristai ;) ) ar tiesiog „burghers“. Na, o su „lengva“ anglų ranka, vėliau Europoje ir iki pat dabar - prikibo vienas iš nelabai afrikanams priimtinų pavadinimų – „boere“ – tai yra būrai... Taip-taip – žodžio prasmė ta pati, kaip Donelaičio metuose. Nei daugiau nei mažiau. Panašiai, kaip visą tautą vadinti tiesiog „mužikais“. Na, bet yra kaip yra. Ne apie tai.

Dėka visai neblogai pastatytų kinų (ir cypčiojimų/paraudojimų apie niekingus kolonistus), tikriausiai daugelis žino, jog buvo toks "Anglų-zulu" (1876 m.) karas. Bet kur kas anksčiau buvo ir „zulu-fūrtrekerių“ karas – 1836-1837 m. Ir jo kertinis epizodas – mūšis prie Vegkopfo (dar vadinamas Vechtkop). Tai nutiko „Didžiojo Treko“ arba „Didžiosios migracijos“ metu (1835-1846, kas tai buvo, detaliau neminėsiu – apie jį jau buvau rašęs „Mūšis prie Kraujo upės“, „Mėmelio miestas Afrikoje“ ir dar kažkur, o ir enciklopedijose nemažai prirašyta).

 

Mūšio vieta, kiek aukščiau centro, pažymėta sukryžiuotais kardais

Jis įvyko 1836 m. spalio 16 d. vėliau liūdnai pagarsėjusiame Heilborne (vėliau ten anglai buvo įkūrę koncentracijos stovyklą, kur laikė būrų moteris ir vaikus – joje mirė apie 800 moterų ir vaikų) prie Valo (Vaal) upės.

Žodžiu, gyveno toks matabelų (amaNdebele, isintabele – zulu atšaka) karaliukas Msilikasis (Mzilikazi, 1790-1868), kuris su 600 vyrų užpuolė kelias furgonų vilkstines, nužudė 15-17 afrikanerių ir pagrobė tris vaikus, nusivarė nemažai gyvulių. Bet tuo nepasitenkino... tai čia buvo šio „karo-konflikto“ preliudija. Zulusai ir juos pamėgdžiojančios tautelės mėgo gyventi ne iš darbo, o iš plėšikavimų, plėšikiškų reidų.

 

Mzilikazi - panašiai to laikmečio piešinukas

Ir štai surinko šis karalius 6000 vyrų ir iškeliavo ieškoti dar didesnio grobio (kai kurias teiginiais 9000). Kodėl nerašau „karių“? Ogi dėl visai paprasto dalyko – nuo trečdalio iki pusės šios kariaunos sudarė vergai, kurie mūšio metu turėjo grobti gyvulius ir viską ką pasiekia jų ilgapirštė ranka... Na, o kariai turėjo išžudyti vyrus, o moteris ir vaikus paimti į nelaisvę... O ką? Įprasta anųjų taktika...

Tuo tarpu, kiek žemiau pietuose, buvo keletas trekerių vilkstinių ir vienai iš jų vadovavo gan tiems laikams ir vėliau istorijai žinomas Andries Hendrik Potgieter‘is (1772-1852). Tiesa, istorikai po šiai dienai ginčijasi ar Potgieteris vadovavo ir gynybai, ar tik kelionei. Beje, kaip ir nesutariama kurgi ši 40-50- furgonų vilkstinė keliavo... Bet keliavo, kaip keliavo, o atsargumo neprarado. Ne tik kelionės metu, bet ir stovyklavimo metu, į visas puses siuntinėjo raitus žvalgus. Trekeriai nebuvo kažkokie dievobaimingi angeliukai. Taip, daugumas jų buvo dievobaimingi kalvinistai, bet nesibodėjo ne tik pamedžioti, bet kokį reidą suorganizuoti. Tačiau, kaip nebūtų keista, mokėjo ir su kai kuriais vietiniais čiabuviais susišnekėti ar net draugiškus santykius palaikyti, ypač jei šie, nualinti karingesnių zulusų antpuolių, jų naudai dirbo ;) (na, ne tik žemės ūkio darbus – samdydavosi vedliais, nešikais, žvalgais ir t.t...). Ir štai, vieną dieną, netoli Valo upės, du draugiškai nusiteikę batungai (Betsjoena arba Bataoeng – bušmenų gentis) pranešė, jog trys dienos kelio nuo čia atkeliauja matabelai, kurių laaaaaabai daug...

 

A.H.Potgieteris

Potgieteris išsiunčia pasiuntinį ieškoti pastiprinimo, bet paaiškėjo, kad tos kelios grupės jau atsitraukusios į Fryštatą (Free State).

Beliko tik rengtis aršiai gynybai...

Įvairiais liudijimais, iš furgonų buvo pastatyta tvirtovė: kai kur teigiama, kad tai buvo du kvadratai vienas kito viduje – dvi gynybinės linijos, o kai kur, kad du ratai... bet ne esmė. Tarpai tarp vagonų buvo uždaryti kuom papuolė – nuo žabarų, iki rakandų. Vidinį ratą (nuo 4 iki 6 ar 8 furgonų) apklojo išdirbtais ir neišdirbtais kailiais ir oda (neblogas skydas nuo asegajų – ir nuo padegimų apsaugo).

 

Taigi, oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad gynybą sudarė 34 vyrai (prieš mūšį jų buvo apie 40 – kiek furgonų, panašiai tiek vyrų-šeimos galvų), bet tiesa kiek kitokia – trekerių žmonos, dukterys ir vaikai taip pat buvo visiškai militarizuoti. Beje, kaip ir tarnai ar palydovai iš čiabuvių. Taktika dažniausiai buvo labai paprasta: vienas šaudo, o šeimos nariai pertaisinėja. Toks savotiškas kovinis vienetas – vien šeima arba vienas vyras. Tad gynėjų galėjo būti apie 150.

Taigi, trekeriai dažniausiai buvo ginkluoti Kapoje įsigytomis muškietomis. Tai dažniausiai per vamzdį užtaisomi stambaus kalibro šautuvai skirti medžioti buivolams, kudu antilopėms, ar netgi drambliams ir liūtams. Trekeriai šiuos šautuvus vadino „sanna“ (dabar P.Afrikoje vienas iš gaminamų pistoletų kulkosvaidžių taip oficialiai vadinasi). Treniruotam vyrui 3-4 šūviai per minutę, o turint kelis šautuvus, kuriuos pertaisinėja šeimynykščiai – tai ugnies galia tiems laikams pakankamai nebloga. Beje, afrikanerius galima drąsiai laikyti „dum-dum“ kulkų išradėjais. Jie labai anksti suprato, kad apkvaišusiems laukiniams sustabdyti, reikia stabdymo galios, o ne šūvio jėgos – galingo šūvio peršautas ir kokių psichotropinių medžiagų „įkalęs“ priešas dar puikiausiai galėjo pridaryti bėdos. Reikėjo priešą versti iš koto... Žodžiu, kulkas skirtass mūšiui įpjaustinėdavo (dažniausiai „X“). Išeidavo keli variantai: arba iššauta švininė kulka skildavo ir būdavo kažkas panašaus į šrapnelį, arba išsicentruodavo, arba išsiskėtusi, pataikiusi į taikinį supliukšdavo... Žodžiu – versdavo iš koto, net jei priešui pataikydavo į kokį raumenį ar negyvybiškai pavojingą vietą. Na, o zulu skydui pramušti – bet kokiu atveju jėgos pakako. Beje, buvo ir tokia praktika, kad tokią kulką dar pamirkydavo į skystą alavą – iš esmės buvo toks tų laikų „FMJ“. Taip pat pasielgė ir šios istorijos dalyviai.

Beje, šiame mūšyje, tarp šaulių jau buvo ir 11-likmetis Paulas Kriugeris (Paul Kruger, 1825-1904, 5-tasis PAR prezidentas)...

 

Paul Kruger, 1898 m.

Tik reikia pasakyti, jog trekeriai nebuvo bepročiai berserkeriai ar savižudžiai: jie iš ties bandė susitarti su matabelais, kai apsistoją per dieną kelio iki trekerių. Tai sužinoję (buvo siuntinėjami žvalgai), vyrai išjojo deryboms (stovykloje liko 11 šaulių – visi paaugliai). 

Labai įdomus epizodas – priartėjus derybininkams prie matabelų stovyklos (šie tuo metu pusryčiavo), nebūdami įsitikinę, jog „laukiniai“ supras baltos vėliavos prasmę, jie, papildomai, net nusiėmė kepures. Bet tai nepadėjo – Potigieteris vos spėjo ištarti kelis žodžius, kai į jį pažiro asegajai (assegas – asegajus trumpa zulu ietis) ir kuokos. Potigeris davė komandą šaudyti, tad pirmas antpuolis buvo sustabdytas, bet matabelai pradėjo atvykėlius juosti lanku. Septyni trekerių vyrai supanikavo ir spruko, o likę pradėjo drausmingai atsitraukinėti. Beje, jie naudojo labai įdomią atsitraukimo taktiką („Shoot-and-flee tactic“ – labai panaši į dabartinę „Hit-and-run tactics“): jojant (ramia žingine - risčia) užtaisomas šautuvas ar šautuvai, po to sustojama, nušokama nuo arklio  ir atrėmus šautuvą į balną iššaunama (nepamirškit – čia ilgos medžioklinės muškietos, o ne vėlesni karabinai), o po to atgal į balną ir taip toliau...

Pasak liudijimų, šį manevrą teko pakartoti apie 16-20 kartų, kol derybininkai pasiekė savo įtvirtintą stovyklą. Kai kurių manymu, šių manevrų metu buvo sužeista arba nukauta apie 200 matabelų, o prieš pat stovyklą raiteliams pritrūko amunicijos ir jie jau nuskuodė kiek įgalėdami.

Beje, dėl dezertyrų, tai neaiškumai gana nemaži - liudijimai išsiskiria: būgtai spruko tik 2 vyrai, o kiti penki prisijungė prie atsitraukimo ir jau spruko prieš pat stovyklą, kai baigėsi šoviniai. Ir būgtai jie grįžo jau pasibaigus mūšiui – vakare. Kituose šaltiniuose minima, kad stovyklą ir palikę savo šeimas dezertyravo trys ir grįžo po trijų dienų... Na, kažkaip taip... Žodžiu – stovyklą gynė 34-37 vyrai...

Matabelai pasivijo, puolė skersti gyvulius (be abejo tiek gyvulių įtvirtintoje stovykloje negalėjo tilpti ir jie buvo palikti likimo valiai) ir galąsti savo asegajus... O tuo tarpu stovykloje pasigedo vieno berniuko, kuris buvo išorėje, šalia avių bandos...

 Pasak liudijimų, matant „laukinių jūrą“ mosikuojančių skydais ir ietimis, ir prie rankų ir kojų pririštomis beždžionių ir jaučių uodegomis, kai kurios moterys puolė į isteriją ir jas teko „šiurkščiai raminti“. Kad pakelti kovinę dvasią, pastorius Sarelis Kilieris (Sarel Cillier, 1801-1871, pastorius ir fūrtrekerių lyderis-vadas, nusipelnęs veikėjas) prašė viešpats pagalbos ir... 

 

Sarel Cillier

 

...Jis – būrams buvo palankus...

 

- Die vyand kom!.. – sargybinio šūksnis, pranešdamas, kad priešas puola, nutraukė maldas...

O puolimas buvo įdomus. Vertas dėmesio. Matabelai naudojo ir psichologinį spaudimą. Pradžioje jie demonstratyviai pjovė gyvulius ir valgė žalią mėsą, o dabar išsiskaidė į tris didelius būrius – priartėjo per 300 žingsnių ir ramiai susėdę demonstravo savo ginklus – juo galando- kratė, ir t.t.

Tačiau viena iš trekerių moterų iškėlusi raudoną skurlį – parodydama, kad be kraujo nepasiduos - juo pradėjo mojuoti ir... į tai atsakydami matabelai pakėlė raudoną skydą, pradėjo staugi ir švilpti, mušti būgnus – ir pulti...

Pirmas šūvis nuaidėjo priešui prisiartinus per 20-30 žingsnių... Stovyklą apgaubė parako dūmai ir arklių trypimo (pasibaidė nuo šauksmų ir šūvių) dulkės...

Šūviai griaudėjo apie pusvalandį ir privertė matabelus trauktis. Pasitraukę per šūvio atstumą, šie pradėjo rėkauti, kad trekeriai išeitų ir kautųsi kaip vyrai, o ne iš po „bobų“ sijonų (ar kažkaip panašiai).

Tada pats Potgieteris su septyniais vyrais išėjo iš „aptvaro“, kad išprovokuotų naują matabelų puolimą. Jie pribėgo (prijojo) prie sėdinčių matabelų, iššovė ir greit spruko už vežimų rato... Ir puolimas atsinaujino...

Matabelai buvo vėl atmušti...

O po to vėl iš naujo – ir taip 2 ar tris kartus... Trekeriai per porelę tokių išpuolių šaudė ir į nespėjusius atsitraukti sužeistuosius, o tai sukeldavo dar didesnį užpuolikų įniršį...

Tik keliems(?) matabelams pavyko prisiartinti ar prišliaužti prie vežimų (juos pastebėjo moterys). Išmušdamas juos - vienas iš gynėjų nusprūdo nuo furgono ir įsipainiojo į stipinus... Moterys ant priartėjusių matabelų nuo vežimų pylė verdantį vandenį... O prasibrovusius, padedamos čiabuvių tarnų, kapojo kirviais... Paaugliai kovėsi kartu su vyrais...

Nė vienas priešas taip ir neprasibrovė į įtvirtintą stovyklą, kad galėtų ten įsitvirtinti, kol ateis jo bendražygiai...

Galų gale, kai matabelų vergai surinko visus gyvulius (apie 50000 avių ir ožkų ir 5000 galvijų; vietoje papjovė apie 1000), jie pradėjo trauktis ir, laidydami prakeiksmus ir grasinimus, pavakare dingo šiaurės kryptimi...

Pasak Sarelio Kilierio (šio mūšio dalyvio) – matabelai kovos lauke paliko 430 žuvusiųjų, įskaitant vėliau nuo žaizdų mirusius, o oficiali šiuolaikinė statistika nurodo 180.

Trekeriai neteko 2-jų vyrų, 14 buvo sužeisti (kai kur nurodoma – 16). Sužeistų moterų ir vaikų – niekas neskaičiavo. Taip pat nukauti 2 ar tai 7 arkliai.

 

Po mūšio trekeriai susirinko 1134 asegajus. 

 

Žodžiu – apsigynė. Tačiau be gyvulių – toliau keliauti negalėjo...

O berniukas, visų džiaugsmui - atsirado... kažkur matyt pasislėpė ir ištūnojo... 

 Na, o pats karas, aišku, kad tuo nesibaigė. Tsvanos (Tswana arba Rolongo) žmonės padėjo atgauti kažkokį tai kiekį galvijų. Vėliau buvo surengtos kelios baudžiamosios-atsakomosios ekspedicijos, per kurias nuniokojo apie 16 gyvenviečių, nužudė apie 1000 karaliaus Msiliksio karių... Po to jau ir generalinis  mūšis prie Gabenės (dar kitaip – „mūšis prie Kapaino“): po jo, 1837 m. lapkritį, minėtas karaliukas buvo priverstas sprukti per Limpopo upę ir pusę amžiaus nebetrukdė trekeriams, o šie atsilygino nuostolius (susigrąžino gyvulius)...

 

---

A, ir beje – apie trekerių furgonus. Jie juos pravardžiavo ar vadino „kakebeenwoens“ – „žandikauliu“ (žandiklaulio vagonu) – iš šono jie priminė gyvulio žandikaulį. Iš esmės tai buvo namas ant ratų arba laivas – kaip patogiau. Ten buvo sukrauta nuo maisto ir drabužių – iki žemės ūkio padargų, prekių ir ginklų... Jie buvo gana įdomiai suprojektuoti ir pagal savo dydį – pakankamai lengvi. Tačiau leidžiantis nuo kalno – tokio vežimo buvo neįmano sulaikyti jokiu stabdžiu – tai trekeriai sugalvojo labai įdomų būdą – nuimdavo galinius ratus ir pastatydavo galą ant medinių „šliūžių – iš esmės ant rąstigalių – ašys būdavo apsaugomos, o vežimas nedardėdavo žemyn kaip paklaikęs...