2019 m. gegužės 24 d., penktadienis

Espada/kalavijas...


 



Perkelta iš FB, tiesiog, jei uždarytų paskyrą, šis tekstas prapultų


Taigi, jau daug rašęs bet dar kartą apie kalavijus. Ne tiek apie jų specifiką, kiek truputį apie žongliravimą jų pavadinimais literatūroje (nesvarbu, kokioje). Ypač vertimuose. Ir ypač vertimuose iš pervertimų, iš ne originalo... Tad, truputį apie espadas... arba estoque (nepainioti su prancūzišku estoc – žemiau yra paaiškinimas)... Ypač verčiant iš ispanų į kitas kalbas ir ne tik lietuvių. O lietuviškai, tai - kalavijas. Ir nieko daugiau. Tai bendrinis pavadinimas. Bet su vienu „bet“, kuris priklauso nuo konteksto, kai norima pažymėti kalavijo ispaniškąją kilmę.


Žodžiu, neretai daugumą siaurų kalavijų su pinta kryžma ir rankos (riešo) apsauga vadina espada (ne tiek, gal pati rankena, kiek susiaurėję ašmenys). Taip dažniausiai vadina paprasčiausiai tik dėl patogumo, nes Ispanijoje užgimė tokio tipo kalavijai (labai greit paplito – net kartais ginčijimąsi ar ne Italijoje, ar Prancūzijoje, kaip pavyzdžiui) su specifiniu bruožu. Tad vietoje ilgų žodžių derinio, naudoja pakaitalą – tiesiog "espada", pabrėždami ispanišką kilmę. PačiojeIspanijoje, kaip matote, atskNa, o Ispanijos - Vokietijos unijos laikais, vokiečiai itin greitai perėmė šį stilių. Tad neretai net neįmanoma pasakyti kas ką nukaldino ar darė... kur Toledas, ar, kur – Solingenas... vieni kaldino geležtis, kiti ant jų "movė" rankenas... ir taip toliau... Vėliau, jau geležčiai susiaurėjus, ginklui jau palengvėjus o rankenai tapus gerokai įmantresnei, espada/kalavinjas, pavirto į rapyrą... espada-ropera... Tai tiek.


O Jūsų dėmesiui dvi espados-estoque-kalavijai. Ernando Korteso ir Fernando Pisaro. Antroji  alia Korteso... Kitaip tariant, ji (espada) parodų ir lankytojų dėmesiui išduodama kaip Korteso, tačiau realių įrodymų, jog tai Korteso kalavijas - nėra. Jei gidą priremia prie sienos savo klausimais, jis staiga pasako "...na taip, čia pavyzdys, kokį galėjo turėti Kortesas"... Žodžiu, tiesa kažkur anapus. Bet, tai realus kalavijas apie 107 cm. ilgio. Tiesiog klasika - jo kopijų prigaminta ir prištampuota: pradedant kino filmų ir kolekcininkų poreikiams tenkinti, baigiant rekonstruktoriais...
 Na ir  - Fernando Pisaro (pati pirmoji). Tai realiai priklausęs minėtam markizui ginklas - bendras ilgis apie 110 cm.



Klausimas iš „salės“: kaip atskirti rapyrą nuo kalavijo?

Iš esmės rapyra ir yra kalavijas. Kalavijo atmaina. Nieko daugiau.
Tai siauresnė geležtis. Geležtis jau pilnai praradusi liežuvio formą ir "laužtuvo" funkciją (kacbalgeris, kaip pavyzdžiui), neretai papildomai išlengvinta ir rankena - svarbiausias bruožas: atsiranda rikasas - neužaštrinta geležties dalis, tarsi rankenos pailginimas - leidžia dirbti riešu (XV a. pabaigoje jau neretai pasitaikantis dalykas beveik visoje Vakarų Europoje). Dažniausiai paslėpta rankenos apsaugose. Dvirankės arba pusantrinės rapyros - na, labai retas atvejis. Bet buvo. Kitaip tariant, tai tiesiog jau kalavijas atsiradęs XV a. visiškoje pabaigoje ir, perbėgęs gerą pusantro šimto (gal kiek daugiau) metų, pavirsta į kostiuminį atributą arba net taip vadinamą „palašą“ (bent jau rankeną perėmė). Beje, muškietininkai (tie trys) originale - kaunasi rapyromis, kaip ir turėjo būti tuo laikmečiu, o ne sportiniais smaigais, kaip gali pasirodyti skaitant lietuvišką vertimą.


Pisaro kalavijo replika
Kitas, papildantis, balsas iš salės:

Labiausiai nulengvinta ispaniška ~1600 metais -  „espada ropera“ - be 1 kg niekaip. Jų 1,2 -1,6 kg, tai normalus svoris priklausomai nuo tipo. Normalus kalavijo svoris kaip ir turi būti. Paperheimai be problemų 1,8. Mūsų Raudonės kalavijas maždaug 1,05 kg.
P.S. Paperheimai, tai "balsas iš salės" galvoje turėjo rapyras su taip vadinama Paperheimo krepšeliu/apsauga. Tokia įmantri ir ganėtinai pilna apsauga atsirado Trisdešimtmečio karo metu ~1630 m. ir pavadinta generolo grafo Paperheimo vardu.
O čia, palyginimui iki Papercheimo išpopuliarintos apsaugos - karininko arba kavalieriaus  "krepšelis" (Cavalier hilt)
~1620 m.


 Ir panašaus periodo saksoniškos rapyrų rankenos


Meistro Chuano Martineso (Juan Martinez) iš toledo darbas  (apie 1600) - ašmenys  Toledo, rankena Solingeno. Svoris 1,5 kg. ilgis 124 cm.


Ir komentaras į kelių terminologijos mėgėjų komentarus apie estoką:

P.S. Na ir dėl „estoko“. Buvau daręs apžvalgą – tad nesikartosiu. Bet, kaip buvau minėjęs tarp prancūzų terminologijos ir ispaniškos yra  keli niuansai. "Estoc" ir "estoque" - čia yra niuansas toks, kad „estoc“ - prancūzai vadina būtent šavamušį smaigą - "tuck'ą", be užgalandinimo, o ispanai „estoque“ naudoja pažymėdami kalavijo savybę - galimybę durti ar kažkaip panašiai ir tai nereiškia, kad jis beašmenis.
Žodžiu, tai pilnai gali būti dviašmenis kalavijas, kuriuo galima ne tik kirsti, bet ir durti. Na ir dabar, gi dar:  torodorų kalavijai ir vadinami jei angliškai, tai "Bullfighting Rapier -Estoque". Tad su ispaniška terminologija viskas tvarkoj - mes tik prie jos nelabai pratę. Čia išdava tokia, kad besimaišant italijai-ispanijai-prancūzijai ir dar vokiečiams savo trigrašį pridėjus, truputį chaosas. Terminologija panaši, bet reikšmės ir niuansai gali būti kiti. Iš kitos pusės - gi standartizacijos nebuvo - kaip meistras pavadino, taip nepagadino...

2019 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Rožinė pilis



Taip, ši pilis iš tiesų rožinė. Bet tai ne „Barbės“ ar pasakų pilis, o reali rūsčių ir smarkių škotų  iš Forbų klano (clan Forbes) pilis - Kraigivaro pilis (Craigievar Castle).
Forbų tartanas

Žiūrint į šią pilį, vis tik, neapleidžia jausmas, kad ‚kolchozinis“ barokas, tai visai ne praeito amžiaus pabaigos išradimas, o jis turi gerokai ir gerokai gilesnes šaknis. Juokauju, žinoma, bet ši pilis iš ties - visai ne viduramžiška ir pastatyta 17-liktame amžiuje (statybos baigtos 1625 m.). Nuo pat pradžių, tai labiau įtvirtintas namams – feodalų gūžta, duoklė tų laikų papročiams. Be abejo, nuo plėšikų ar marodierių joje atsisėdėti buvo galima, nors kiek rimtesnių karinių pajėgų ji, paprasčiausiai, neatlaikytų. Pagal tų laikų realijas, fortifikacijos prasme – visiškas niekas.


Ši pilis Škotijoje, Aberdeno grafystėje (Aberdeenshire). Pastatė Forbų klanaui priklausęs Arberdeno pirklys. Beje, didesnę dalį turtų jis susikrovė iš prekybos su Gdansku (Škotijoje kilmingiems užsiimti prekyba – nebuvo smerktinas ar luomui nepriderantis užsiėmimas). Jo net pravardė buvo „Dancingas“ (Gdanskas) – Gdansko Vilis  (Danzig Willy).

Muchalo pilis
Beje, tame regione yra dar keletas labai panašių pilių ar to pačio stiliaus pilių (gal taip teisingiau): Muchalo pilis (Muchalls Castle), Glamio pilis (Glamis Castle) ir Krato pilis C(rathes Castle). Nors jos priklauso skirtingiems klanams, bet statytojai tie patys: Burneto klanas (Burnet arba Burnett) ir Forbų klanas, buvo draugiški klanai, juos rišo itin draugiški (giminystės?) saitai. Visose pilyse - net interjerai ir lubų skliautai panašūs. Beje, tos lubos labai savotiškos ir įtrauktos į saugojamąjį paveldą.
Glamio pilis
Kraigivaro pilis stovi ant kalvos ir nuo jos matosi aplinkinis slėnis. Kažkada pilis turėjo keturkampį, aptvertą akmenų siena su keturiais bokštais kiemą. Iš keturių bokštų išlikęs tik vienas. Bet ir šį, savo laiku, savininkai dar XIX a. norėjo nugriauti. Tik architektas atkalbėjo, teigdamas, kad šis bokštelis, tai vienas iš geriausiai išlikusių anų laikų statybos pavyzdžių.

Kurį laiką pilis turistams buvo uždaryta dėl remonto darbų: jau gana apleistą pilį 2006(?)
Krato pilis
nupirko Škotijos nacionalinis fondas (The National Trust for Scotland) ir ėmėsi ją atstatinėti. Remontuojant pilį buvo stengiamasi nenutolti nuo jos  pirminės būklės ir ji, dabar, beveik tokia pati, kaip atrodė apie 1820 metus. Viduje labai daug 17-18 a. interjero detalių, baldų, Forbų klano portretų, didelė priėmimų  menė (su milžinišku židiniu), muzikantų menė (patalpa), tarnų kambariai, slaptos laiptinės ir t.t., ir panašiai….
Išlikęs bokštelis (dabar sodininko (-ų) kambarėlis su pagalbinėm patalpom)


Na ir legenda, be abejo. Ji, kaip save gerbianti pilis, turi vaiduoklį.
Žodžiu, buvo kažkada toks lerdas (kiek žemesnis rangas nei baronas, artimesnis baneretui ar tiesiog laisvam ūkininkui) – seras Džonas Rudasis (beje, jo portretas pilyje yra). Šis veikėjas pasižymėjo ne tik nepaklusniais ugniniais plaukais, bet ir ūmiu, ir nesutramdomu charakteriu. Žodžiu, kai buvo kažkoks klanų susitikimas ir pas Forbus svečiavosi Gordonų klanas, kažko įsiutęs Rudasis Džonas užsipuolė vieną iš gordonų (matyt kaip nors ne taip pasižiūrėjo ar repliką kokią numetė) klano vyrukų. Šis, pasak legendos, taip išsigando ūmaus Džono, kad bandydamas išsitraukti kalaviją paslydo ir iškrito pro langą. Iškrito ir užsimušė, bet prieš tai spėjo prakeikti Rudąjį Džoną.

Na, bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet nykiomis naktimis Rudojo Džono vėlė šlaistosi po pilį,: girgždina laiptais, skambaliuoja ir kažką pastoviai murma. Turintys geresnę klausą ir mokantys geliškai, sako, jog jis pastoviai keiksnoją tą lemtingą naktį ir jį prakeikusį “gordonietį”…


 
Įžymiosios "škotiškos" lubos
             Bet yra ir kita šios legendos versija - kažkokiu tai mistiniu būdu, nežinia ko, vienas iš gordonų prasmunka į pilį ir pasislepia Rudojo Džono kambaryje (kraujo kerštas? Gordonai ir Forbai pastoviai konfliktavo). Tik Rudaplaukis jį atranda, nuginkluoja ir leidžia pasirinkti - šokti pro langą ar žūti nuo kalavijo. Gordonietis iššoka ir užsimuša, o Rudaplaukis langą užstumia su savo lovos atkalte, kad to įsibrovėlio vėlė pro jį neįlystų. Bet tai nepagelbsti - žuvęs Gordono klano žmogus ir po šiai dienai reikalaudamas keršto klajoja po pilį.
 
          Ir dar mistikos...
Ekonomės ar raktininkės kambariuke esanti lova išraižyta raganų ar, veikiau, mistiniais gelų ženklais. Tai dabar, kaip kam labiau patinka: ar ji buvo ragana, ar tai ženklai skirti apsaugoti nuo piktų dvasių (deja, tų ženklų foto neturiu). Ir, gal, vis tik - pastarieji? Nes vaikšto užuominos, kad kartais šioje pilyje durys pačios darinėjasi, girgžda, laiptai dejuoja, vaikai rauda... girdisi muzika ir praėjusių laikų pokalbių nuotrupos...


 

2019 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Miniatiūrinis pistoletas... ir dar šis tas...




Jūsų dėmesiui mažutis pistoletas. Jis iš privačios kolekcijos, o pirminis aprašymas paimtas iš aukciono katalogo.
Gerai įsižiūrėjus, matosi, jog čia ne toks pat, bet labai panašus
Taigi, vamzdžio ilgis 3,4 cm, o bendras ilgis 5,5 cm.
Meistras – Mišelis Manas iš Niurnbergo (Michel Mann, Niurnberg). Tai meistras palikęs nemažai savo arba savo mokinių dirbinių. Aktyvi veikla: 1590-1630 metai.

Korpusas žalvarinis, o mechanizmas, kniedės, varžtai ir vamzdis – plieniniai.
Visos šio pistoletuko detalės, išskyrus apsauginį nuleistuko lankelį – originalios. Ir nereikėtų labai skeptiškai jo vertinti – spėjant iš nutrynimų ir mechanizmo būklės – panašu, kad jis buvo eksplotuojamas/nešiojamas ir, netgi, iš jo buvo šaudoma. Bet kruopščiai prižiūrimas. Papuošimai minimalūs – tad tai visai ne paradinis egzempliorius, o ornamentas, veikiau – duoklė duotajam amžiui. Būtent ši graviruotė ir leidžia spėti, jog tai Mišelio (ar Michelio?) Mano darbas. Jis pats, kaip meistras , labiau pagarsėjęs ne ginklais, o savo metalinėmis dėžutėmis/skryniomis su įmantriais užraktais.
Beje, tai ne vienintelis šio meistro miniatiūrinis pistoletas. Tokių jis buvo pagaminęs ir daugiau.
 

Šiai dienai nėra labai aišku, kodėl buvo gaminami tokie maži pistoletukai, tad, be abejo be versijų neapsieita. Labai gaji versija, jog tokie pistoletai ne visai meistro darbas, o tiesiog mokinių-pameistrių, kandidatų į meistrus įgūdžių demonstracija (kažkas panašaus į diplominį darbą).

1550 m.
Kita vertus, XVI a. vidurys buvo lūžio taškas, kai į karo areną, palengva išstumdamos arbaletus, išsiveržė muškietos ir ilgavamzdžiai pistoletai, pasikeitė parako gamybos technologija: pistoletams ir šautuvams bei pabūklams pradėtas gaminti skirtingo rupumo parakas. Ši tendencija labai gerai atsispindi jūsų dėmesiui pateiktuose paveiksluose, kur vaizduojama miestų milicijos (misto šauktinių) būrių karininkai. 
Anthonisz Cornelis. "Banquet of Member of Amsterdam's Civic Guard. 1533 m.
Seventeen civic guards of Division (Rot), 1531 m. Cornelis Anthonisz. Amsterdam Museum
  Dirck Jacobsz, 1532 m.

Dirck Barendsz, 1556 m.
Kaip matote – parakinių ginklų progresas akivaizdus... Iš esmės, tas 1533 metų paveikslas su arbeletu, kaip ir paskutinis - vėlesniuose jau jų niekas nebėra, nebent strėlė - kaip simbolis. Nors karo lauke jie naudojami iki antros pusės, o kolonijose ir dar ilgiau.

 Na, o apie 1550-tuosius, jau pasirodo reitarų būriai (vok.: Schwarze Reiter arba Deutschen Reiter, bet sutrumpinimas „reiter“ – reitaras; Jų kovos taktika, istorija ir kiti ypatumai – ne šios apžvalgos tema), kurių kiekvienas, kaip taisyklė, turėjo ne mažiau poros ilgavamzdžių pistoletų (jau ne dagtinių, o prisukamų – ratukinių).
60 cm ilgio; ~1572m.

Ne paslaptis, kad šiais ilgavamzdžiais pistoletais (kai kurie egzemplioriai iki 1 m.) neapsiribodavo ir prie savęs turėdavo ir dar taip vadinamus „puferius“ (puffer) – mažakalibrius nedidelius pistoletus. Tad, manoma, kad pistoletas, lygiagrečiai su kalaviju (rapyra ir pan.), tuo metu tapo, kaip ir karininko, riterio (džentelmeno) simbolis.


Žodžiu, pagal antrąją, ne mažiau populiarią versiją, visai maži pistoletai buvo naudojami, kaip paslėptasis ginklas arba kaip dėmesio ženklas, arba - apdovanojimas (apie šulerius ir lošėjus ar plėšikėlius, neverta, manu kalbėti – prasčiokams tokie ginklai – neįkandami).
1575-1600 m.

Kaip tik, jei iki 1550-tųjų dar buvo galima sutikti įvairių dagtinių trumpavamzdžių šaunamųjų ginklų, tai vėliau jie labai spėriai pradeda užleisti pozicijas: dagtinių pistoletų ir iš vis nelieka. O šiaip, veikiausiai, jau būtent arkebūza sumažėjo iki „retarinio“ pistoleto dydžio ir karo lauke jos jau galutinai nebelieka (medžioklėje naudojama iki XVII a. antros pusės).

Prince-Elector of Saxony  asmens sargybos (leibgvardijos pistoletai). Kairys ~1610. dešinys ~1590.




 
 

2019 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

Pilys "Trynukės"... Grafas ir dvi jo žmonos...







Veste Wachsenburg
Mühlburg
Burg Gleichen



               Gleichenschlösser arba Drei Gleichen... Kaip išversti? Pažodžiui, tai trys vienodos pilys. Tryniai? Pilys Trynukės?
          Taip, pagal supratimą "Trynukės" būtų artimiausias, bet jos ne trynukės ir negimė kartu ar tuo pačiu metu... O ir ne panašios jos viena į kitą, ir niekada nepriklausė vienam šeimininkui ...
          Tai kodėl taip vadinamos?

        Vietoje atsakymo, pabandykim prasmegti į 1231 metus... Pasijuskit kokiu nors tuometiniu biurgeriu, fraicheriu (baronu) ar junkeriu, ar net paprasčiausiu valstiečiu, kurį dundėjimas išverčia iš lovos, aplinkui kyla triukšmas, gyvulių bliovimas, šauksmai ir jūs, gal net pasičiupęs kokį ginklą (kalaviją, vėzdą ar kokias šakes) arba kokį kibirą, jei toje kakafonijoje išgirstate šūkčiojimus, jog kažkur gaisras ir išlekiate lauk... Taip - dega, žmonės žegnojasi, meldžiasi ir dairosi į visas puses. Galbūt net koks nors isterikas flagelantas plaka save ir kliedi apie pasaulio pabaigą... O ir jūs pats nevalingai persižegnojat paslapčia pagalvodamas, jog, ačiū Dievui, liepsnoja ne jūsų dvaras, ne jūsų trobesiai ir net ne jūsų kaimas, miestelis ar gyvenvietė...
O liepsnoja trys pilys.
Visos skirtingose taškuose, gerokai per tolimą atstumą viena nuo kitos ir, net, turinčius skirtingus šeimininkus...
Žybsi trejos gaisrų pašvaistės...

Taip...
Gražu?
Bet, čia tik legenda. Be jokios abejonės yra kažkiek pagrįsta teorija, jog dėl fizikinių reiškinių, pavyzdžiui dėl kažkokio tai fenomenelaus kamuolinių žaibų žaidimų, jos galėjo suliepsnoti vienu ir tuo pačiu metu, bet realiai - tai tik spėjimai. Kita vertus, o koks skirtumas? Pilis be legendos - kaip laivas be vandens... 
Beje, tuose kraštuose 2002 metais gimė tradicija rugpjūčio antroje pusėje šias pilis "padegti". Oro ir ugnies šou. Pirmus du metus, kol ši tradicija nepagarsėjo, ketvirtame autobane, kuriuo lekiant jos visos trys gerai matomos, net kilo chaosas. Berods autoavarijų buvo išvengta, nors grūstys susiformavo.
Vaizdas iš ties kerintis.  Kitas, artimiausiais festivalis planuojamas 2020 metų rugpjūčio 22 d. Jei Jums rūpi tikslus laikas, galite paguglinti pagal kodinį įvykio pavadinimą "Dreischlag" arba "DREI(N)SCHLAG". Organizatoriai jau dabar nesėdi rankų sudėję... Ruošaisi būsimam oro spektakliui...


Bet ne apie tai. Nuorodų specialia neduodu - tai ne reklama., o trumpa iš ties įdomaus komplekso apžvalga. Tačiau kiekvienas, žinodamas tuos kraštus, gali nustebęs paklausti - o kodėl ne pavyzdžiui esančios netoliese Dornburgo pilys ir rūmai (Dornburger Schloesser), ne kitos Tiuringo žemėmių įdomybės, kad ir tos pačios Gotos (Gotha) rūmai, kurie gali konkuruoti su Versaliu?
Atsakymas ne vienareikšmis. Tiksliau - jo neturiu. Galimai todėl, kad būtent šios pilys išsiskiria iš visos tos grožybinių kompleksų gausos ir lekiant greitkeliu visada, net nenoromis masina fantaziją... Nors akimirkai sugrąžina į praeitį, į gūdžius, niūrius, šlovingus, o gal kažkam ir romantiškus ar pasakiškus laikus...
O tiesa tokia, kad iš pirmo žvilgsnio jos išlaikiusios tą pirmapradį viduramžišką rūstumą, bet  gali patikti tik tiems turistams, kurie mėgsta daugiau griuvėsius, nei išpuoselėtus rūmus. Daugiau ar mažiau mėgstantis lankytis pilyse, nieko labai daug nepamatys, o štai piknikas ar nakvynė šalia jų  - gali ir nusisekti, ir palikti neišdildomus įspūdžius...
Taigi, ne nuo seniausios, o nuo to, kaip gerai matomos lekiant autobanu (greitkeliu)...
 
Miulburgas (Mühlburg - ji su apvaliu pagrindiniu bokštu).

           Manoma, kad ji (Miuilburgo pilis) pastatyta 704 metais (realiai, be abejo, anksčiau). Bent jau pirmą kartą paminėtas rašytiniuose dokumentuose ir minima, kaip dovana ar kompensacija - tuomet jis pavadintas, kaip "Castello Mulenberge". tiesą pasakius, manoma, kad, ko gero, pilis  jau stovėjo VI a., kai frankai nukariavo Tiuringo karalystę.
Na, o po šios datos ji keliavo iš rankų į rankas ir jų buvusių savininkų ar , tiksliau - valdytojų sąrašą galima rasti vokiškojoje "wikėje". Ne, ji nebuvo ir netapo jokio fraicherio/barono gūžta ar rezidencija. Tai iš ties labiau gynybinės paskirties statinys. Ši pilis saugojo Erfurto prekybinį kelią (pagrindinė prekė - varis) ir kietu, ir beveik neįveikiamu riešutėliu išliko iki pat 1590 metų. Iki to laiko joks priešas jos nebuvo paėmęs, o šeimininkus keitė tik ją dovanojant ar perkant, ar perleidžiant. Privačia nuosavybe tapo tik 1815 metais (šeimininku tapo  feldmaršalas Miuflingas (Generalfeldmarschalls Müffling).
Tačiau pilis po XVI a. ir net įgavusi tikrąjį šeimininką, jau ne tiek gyvavo, kiek egzistavo. Iš esmės, kiek daugiau sutvarkyta tik apie 1903-7 metus. Šiek tiek atstatytas bokštas tapo apžvalgos bokštu, kuris dabar geriausiai ir matomas. Apie 1930 metus buvo nuardyti šiokie tokie priestatai, kurie dengė  buvusios viduramžių bažnytėlės sienas, o 1945 m. kažkodėl ji kažkam vėl užkliuvo ir vėl ją gerokai apardė ir dabar matome tai kas liko, ir tai ką atstatė entuziastai.

Šiandien tai muziejus. Vyksta renginiai, veikia kavinė (taverna) galima pasikelti į bokštą. Vaizdinių mėgėjams bus kur pavėpsot, o šiaip... O šiaip lekiant autobanu ji atrodo gerokai įspūdingiau ir ji iš ties apgauta viduramžių paslapčių aureole, kutena fantaziją... 


Burgleichenas (Burg Gleichen - su stačiakampiu bokštu)

        Apie ją rašytiniuose šaltiniuose užsimenama 1034 m.  Reinhardsbrunn'o vienuolyno metraščiuose. Beje, manoma, jog pavadinimas yra keltiškos kilmės: "glich" - tiesiog uola. O šiaip, tyrinėjant kultūrinius sluoksnius, manoma, kad čia kažkokia pilaitė jau stovėjo aštuntame šimtmetyje.
        Didžiausias pilies tvirtumo išbandymas įvyko 1088 metais per saksų sukilimą. Pilyje, vadovaujami markgrafo Ekberto antrojo (Markgraf Ekbert II von Meißen), užsidarė saksų baronai, o pilį apgulusios imperijos karinės pajėgos (imperatorius Henrikas IV) jos nesugebėjo paimti. Negana to, kai imperijos stovykloje kilo gaisras, sukėliliai mikliai juo pasinaudojo ir ne tik išblaškė imperijos karines pajėgas, bet ir paėmė nemažai kilmingų belaisvių.


Na, bet galų, gale, ko nepadarė kariai, tuo pasirūpino politikai ir ji vis tiek atiteko imperijai... Neužilgo Gleicheno pilis, kaip strateginė vieta, tapo atramos tašku politiniuose ir žemės administraciniuose žaidimuose. Iš jos buvo  galima kontroliuoti nemažai prijungtų žemių ir lenų. Tuo metu tai buvo patogi vieta ir, matomai, pakankamai patogi gyvenimui, tad grafai iš Tonos (Grafen von Tonna) prie savo pavardės prijungia ir šios pilies pavadinimą. Pirmasis buvo Ernstas - Ernst I Grafen von Tonna und Gleichen (apie 1165 m.). Bet, naujieji landgrafai nebuvo "Dievų dovana". Konfliktai, barniai ir giminaičiai susiremia ragais... 1178 metais Burgleichenas vėl apgulamas, jis paimamas ir nuniokojamas. Beveik sugriaunama. Bet savo svarbos neprarado ir toliau aplink ją sukosi intrigų viesulai...
O tuo pačiu ir negandos... 1231 m. ją nuniokoja gaisras... O intrigos, konfliktai ir kryžiaus žygiai (išpirkai pinigus reikėjo rinkti - vienas iš grafų buvo patekęs į turkų nelaisvę) nualina aplinkines valdas ir Gleicho svarbą...


Bėgo laikai, keitėsi grafai, valdovai... Vyko religiniai karai, o pilis, jau nebetekusi savo gynybinės galios ir toliau tarnavo kaip rezidencija. Bet, net keičiantis madoms ir laikams, jos paversti į rūmus perstatyti net nesiruošė - beliko tik praeitį menantis simbolis: grafai ėmėsi statyti Erenštaino pilį (rūmus) (Schloss Ehrenstein), tad rezidencija po truputį vis labiau virto į kalėjimą ar kažkokį tai pagalbinį statinį (periodas tarp 1550-1630). Kažkiek bandyta remontuot, kažkiek perstatyti, galgi net buvo minčių paversti į rūmus, bet jos taip ir nebuvo realizuotos.
Prasidėjus Trisdešimtmečiui karui, pilis galutinai smuko: ją apiplėšė ir palikto...
P karo kažkas kažkokiu momentu dar kažką bandė prikelti iš griuvėsių, bet iš esmės - sienos tarnavo tik kaip teritorinis simbolis. Ir tik kai šios žemės atiteko Prūsijai, apie 1817 m. ,dalis jo buvo atstatyta ir suremontuota. Bet gan greit ir vėl apleista.
Ir tik politiniais sumetimais, kaip grafų gūžtos simbolis, 1897 m.  ją pradedama pamažėle atstatinėti, įrenginėti... bet tai truko tik iki Pirmojo pasaulinio.
1836 m.
Žodžiu, griuvėsiai riogsojo iki  pat 1934 m. iki grafai, su tam tikromis išlygomis šią pilį perleido Erfurtui.
Bet iš esmės tai nieko nedavė. Tik tiek, kad ji tapo viešai prieinama, o entuziastai galėjo bandyti ją atstatyti. Ir, iš esmės, tik 1960 m. ją pradedama globoti, tirti, kasinėti ir saugoti...
Taigi, nors lekiant autobanu (ji stovi arčiausiai jo) ji atrodo įspūdingai, tačiau iš esmės, tai nėra grynai viduramžiška pilis ar jos griuvėsiai. Tyrinėtojai, pradedant 12 a. randa neįtikėtiną gausybę statybinių stilių ir statybos metodų. Tyrinėtojams ši pilis panašiai kaip "Kubikas rubikas", rebusas, o gal „klondaikas“. Juolab, kad dėl artilerijos atsiradimo, nuo XVI a. ji nebebuvo plėtojama kaip gynybinės paskirties tvirtovė: atsiradus artilerijai, vietovės ypatumai tokią investiciją darė beprasme...

Na ir dar viena legenda! Apie dvipatystę. Pamenat, užsiminiau apie kryžiaus žygius, kai reikėjo ieškoti lėšų išpirkai? Tai štai, Penktame kryžiaus žygyje (1227 m.) dalyvavęs Ernstas fon Gleichas pateko į nelaisvę, kur įsimylėjo sultono dukterį Melachasaną. Žodžiu, kaip buvo, kaip nebuvo, bet prisiekė, jog ją ves, jei ši padės pasprukti.  Na, ji ir padėjo. Abu įsimylėjėliai atsidūrė pas popiežių, kuris Melachasaną perkrikštijo į Angeliką (Angelę, andželiką) ir juos sutuokė. Ar tai buvo kažkokia klaida, ar dar kažkoks nutylėjimas, ar neapsižiūrėjimas, bet taip šis grafas tapo daugpatys, nes pirmoji žmona sėdėjo Burgleichene. Ar ta legenda tikra, ar ne, bet geras gidas net parodys vietą, kur dvi grafo žmonos susitiko kalno papėdėje...

Yra labai rimta versija, kad ši istorija sugalvota penkioliktame amžiuje, kur ji iškalta ant akmens, o apie 1800 metus svečiams šeimininkai galėjo pademonstruoti (likę atsiminimai) plačia lovą tinkančią trims... personoms?.. sutuoktiniams?.. Grafui ir jo žmonoms...
Grįžta grafas su savo Saracėne...
Yra ir versija, kad ši legenda buvo naudojama, kaip privilegija oficialiai turėti žmoną ir meilužę dėl to, kad skyrybos neįmanomos (tokia mintis/idėja priskiriama landgrafui Pilypui I, 1504-1567)...






  Veste Wachsenburg






Na ir trečioji pilis... Veste Wachsenburg.







Važiuojant autobanu ji toliausiai. Jei per Miulburgą ir Gleicheną leki, kaip pro kokius vartus, tai šios dar pasidairyti reikia.
Miulbergas (artimesnis) ir Gleichenas (tolimesnis)
Tiesą sakant, pirmą kartą ją išvydęs, kažkodėl pamaniau jog ten stūgso bažnyčia ar vienuolynas. Bet, aišku, klydau. Tokį įspūdį sudarė XIX a. perstatytas bokštas, kurį architektas sumąstė pastatyti senovės Romos stiliaus. Bet apie tai kiek žemiau.









Taigi, Jei Miulburgas teritoriniuose žaidimuose didesnės istorijos netvėrė, o Gleichenas buvo grafų rezidencija – gūžta, tai Veste-Vachsenburgas be proto dažnai keitė savo valdytojus, buvo šturmuojamas, griaunamas ir deginamas, niokojams ir plėšiams. Na, o dabar -  tai nedidelis privatus muziejus su viešbučio paslaugomis... Ar kažkaip atvirkščiai – viešbutis su restoranu ir nedideliu muziejuku...

Žodžiu, pavadinimas kilęs nuo kalvos pavadinimo: pažodžiui išvertus iš senovė germanų - kažkas panašaus į „Status kalnas“.
Statybos iniciatoriais laikomas Hersfeldo Reichsabatija (Reichsabtei Hersfeld). Pilis buvo reikalinga, kad apsaugotų plačias ir turtingas Arnstadto žemes. Ir neilgai ji išbuvo ramybėje - neužilgo ji buvo netikėtai, klastingai užpulta ir nuniokota, o Reichsabatijos abatas vos surinko lėšų jos atstatymui, o vėliau pasiliko ten gyventi kaip savojoje rezidencijoje.
 Po kelių dešimtmečių šią pilį apie 1100 metus užgrobė saksų riteriai, tik šį kartą gynėjai laikėsi iki paskutiniųjų - atidavė pilį tik nusilpę iš bado...
Žodžiu, karų ir konfliktų verpetai šios pilies nepaliko ir ji neretai tapdavo susirėmimų liudininke, kol joje tvirtai nenusėdo Kelno arkivyskupo šalininkai. Pilis sąlyginai ramiai pragyveno dar šimtą metų, kol vėl jos neužgrobė... O, po to ir vėl, ir vėl...
Nevarginsiu pavardėmis ir datomis tų kurie vienaip ar kitaip prisilietė prie šios pilies. Galbūt tik verta pasakyti, jog viduramžių aukso amžių ir klestėjimą ji išgyveno nuo tada, kai jos savininku tapo grafas Giunteris. Sąlygina ramybė tęsėsi iki XV a. pirmos pusės, kai Tiuringo grafai ją pradėjo naudoti kaip paskolinį užstatą. Žodžiu, per tas finansines machinacijas, ši pilis, galų gale, 1441 metais atiteko liūdnai pagarsėjusiam riteriui plėšikui su įmantriu vardu - Apel Vitzthum der Ältere zu Roßla (1400? - 1474).


Savaime suprantam, kad kaimynai tokios kaimynystės ilgai neištvėrė ir, susivieniję su Erfurto kariuomene, ją 1451 metais apgulė. O čia jau istorija tampa įdomesnė – ne be reikalo Vokietija garsėjo savo šachtininkais: kol Erfurto ir aplinkinių miestų kariauna ją apgulę laikė net keturias savaites, Mansfeldo šachtininkai prasikasė per kalną po pagrindine siena ir ją sugriovė (susprogdino?)...  Riteris Plėšikas turėjo pasiduoti, na, o pilis - pradėjo nykti...
Likimo valiai, be abejo, ji nebuvo palikta, bet 1451 m. tai buvo paskutinis jos dalyvavimas kariniuose konfliktuose. Po to ji tik egzistavo ir tarnavo įvairiems tikslams (įgulos laikymas, kareivinės ir t.t...), tačiau jokia rezidencija netapo ir į jokius rūmus nebebuvo perstatoma. Tik XVII a. viduryje Saksonijos, Gotos ir Altenburgo kunigaikštis (hercogas) Ernctas Pirmasis (1601-1675), ją pabandė prikelti naujam gyvenimui. Nors nelabai aišku ar norėjo atkurti tvirtovę, ar ją paversti į rūmus. O gal ir viena ir kita, tik vėliau persigalvojo ir sumąstė ją paversti į kažkokius viešuosius namus (prieglaudą?). Buvo net medinis maketas, projektas, bet visos modernizacijos baigėsi tik 97 metrų gylio šulinio iškasimu šalia vartų, o pilis tapo karininkų ar kilmingų asmenų kalėjimu (sulaikymo įstaiga) ir prieglauda (pensionatu?). Ją valdė paskirti komendantai. Būtent tai jai ir neleido sunykti. Štai taip ji ir sulaukė 1856 metų, kai mirė paskutinis šios prieglaudos gyventojas.

Žvelgiant į aplinkinių pilių likimus, rodos, tai taurėjo padėti tašką. Tačiau, matomnai dėl to, kad joje ilgą laiką glaudėsi karininkai ir kariškiai, vos po ketverių metų, apie 1860 metus kilo mintis ją paversti į Karo muziejų. Tam tikslui buvo skirtos lėšos ir pilį ėmėsi atstatinėti. Tačiau tai jau nebebuvo viduramžių pilis. Ją atstatinėjo neo-romantizmo dvasioje ir pritaikant muziejaus poreikiams - vien pabūklams eksponuoti buvusios erdvės ne itin tiko. Tik tiek, kad dar nuo XII amžiaus išlikusios sienos nebuvo griaunamos, o tapo naujo komplekso dalimi, pagrindu. Tuo metu ir buvo pastatytas tas keistasis 30 metrų aukščio bokštas (bokšto statyba baigta 1905 metais) - šio muziejaus širdis – Hohenlohe Turm. Pavadintas Ernsto von Hohenlohe-Langenburg, Saksonijos-Koburgo ir Gotos kunigaikščio (hercogo) garbei, kuris entuziastingai palaikė šios pilies atstatymo projektą. Praktiškai, tai ką mes matome šiandien – pastatyta iki 1913 metų, kai visus projektus sustabdė prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas.
Tiuringo žemei, su sąlyga, kad pilis bus prižiūrima ir saugoma, grafai ją perdavė 1918 metais. Ir iš ties, Tiuringas jos neapleido. Ji taip kaip buvo karo muziejumi, taip juo ir liko (tik 1920 metais raudonosios pakraipos sukilėliai išnešė visus šautuvus, kurie dar galėjo šaudyti).
Na, o 1941 metais jos didysis virš visų apylinkių stūksantis bokštas, jau Antrojo pasaulinio karo metu, buvo paverstas į padangių stebėjimo bokštą, o karui artėjant prie pabaigos, šis muziejus su savo požemiais buvo paverstas į Veimaro meno vertybių saugyklą (požemiai gana dideli - galėjo atlaikyti smarkų bombardavimą).
 



Na, bet karas yra karas – nors pilis ir nebuvo subombarduota ar sugriauta, nors tik kažkiek apšaudyta (vos po kelių šūvių buvo iškelta balta vėliava), bet joje saugomos vertybės stebuklingai pradėjo garuoti iškart po 1945 metais įvykusio generolo Patono ir Eizenchauerio susitikimo šioje pilyje (paviršiuje gulintys eksponatai buvo ištampyti, kaip suvenyrai). Bet didesnė dalis liko ir buvo iššluota ar pervežta ją perėmus Raudonąjai… Maršalo Žukovo įsakymu, vertingesni daiktai išgabenti į Berlyną, o visokio tipo pabūklai, patrankos eksponatai – daugumoje sunaikinti. Pavyko išgelbėti tik ypač dailiai lietą bronzinę patranką, kurią prižiūrėtojai užkasė čia pat aikštelėje.
Nors po karo muziejų su Arnstato leidimu pavyksta lyg ir prikelti, bet tai jau nebebuvo karo muziejus - jis pavirto į kažkokį beveik bevertį buities muziejų. Galų gale, pilies kompleksas  1965 m. visiškai uždaromas, o pilis atstatoma ir paverčiama į spec. paskirties vadovaujančiosios klikos viešbutį.
Štai taip, su nedideliais perstatymais ir renovacijomis, DDR višūnėlių pilis-viešbutis pasiekė 1991 metus, kur spec. paskirties viešbutis vėl buvo restauruotas, renovuotas ir kažkiek perstatytas, o 2001 metais išnuomotas neribotam laikui su krūva visokiausių sąlygų. Tuo pat metu atsidarė ir nedidelis muziejus, atidaryta bažnytėlė, o šiuolaikinis Teutonų ordinas šią pilį paskelbė savuoju „Heim-Ordensburg‘u“ (rezidencija)...
Na, kažkaip taip...
Beje, aplinkinės žemės yra paskelbtos draustiniu...


P.S. Visos nuotraukos iš interneto glūdumų. Autoriai nežinomi. Savininko pageidavimu gali būti pašalintos arba prirašyta autorystė