2019 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Legendinis Šv. Jurgio kalavijas (ir ne tik)...





Na, taip, tai Šv. Jurgio slibino nugalėtojo kalavijas. Legendinis, be abejo. Ne, apie jo kažkokias stebuklingas savybes nežinoma ir jis nėra taip išgarsėjąs, kaip, tarkim – šv.Petro kalavijas ar Rolando Durendalis. Bet kalavijas realus, kovinis, o ne dekoratyvinis-paradinis. Ekspertų nuomone buvo kelis kartus atkaltas ir galąstas. Net nuotraukoje matome jo visai geros būklės ašmenis.
Jei žiūrėti tik kaip į daiktą, tai pagal Oakešoto (Oakeshott) klasifikaciją XIIIb. Pagamintas panašiai apie 1300-1350 metus...
O štai čia, stabtelsiu...
Nes, visai pragmatiškai teisinga bus, jei paklausite, kaip Šv. Jurgiui galėjo priklausyti taip vėlai nukaldintas kalavijas...
O atsakymas labai paprastas. Kažkada ir kažkas suskaičiavo, jog mitinių Heraklių galėjo būti apie septynis, Persėjų - kokie trys... O jų atmainų ir skolinių – tai ir nesuskaičiuojama daugybė. Kitaip tariant, kiekvienas amžius, kiekviena karta didvyrius matė savaip, savo ištakas įžvelgė dar kitaip, o apipynus visa tai metaforomis apie blogį ir gėrį gausime dar ir trečiaip...
Taigi, panašiai ir dėl Šv. Jurgio. Iš esmės, šv. Jurgis - tai dviguba legenda: Šv. Jurgis Kankinys (IV a.), kuris manoma, kad iš tiesų buvo karys, karininkas, bet už tikėjimą išvytas iš karinių pajėgų, ir Šv. Jurgis Slibino Nugalėtojas... O čia jau viskas kiek kebliau... Legenda apie pastarąjį, visu savo gražumu iki pat šių dienų, iškilo per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (kada tiksliai neaišku), tačiau išpopuliarėjo ir ilgiems amžiams įsitvirtino Jokūbui Voraginiečiui (g.1230(?) – 1298); italų dominikonų ordino vienuolis, Genujos arkivyskupas) išleidus „Šventųjų aukso legendą, arba Lombardiškąją istoriją“
(dažniausiai žinoma, kaip „Aukso Legenda“). Jis, beje, nieko ten neprikūrė, tik užrašė ir surinko legendas apie šventųjų gyvenimus, kai kurias perrašė, kai kurias kažkiek adaptavo, bet nuo savęs, būgtai, nieko nepridėjo. Veikalo paskirtis - naudoti/skaityti liturgijos metu. Tai buvo viena iš populiariausių knygų viduramžiais - bestseleris, kaip dabar priimta sakyti. "Aukso legenda" buvo kopijuojama, leidžiama ir perleidžiama. Vieną „Aukso Legendos“ tomą Jogaila su savo sutuoktine Jadvyga buvo padovanojęs ir Vilniaus Katedrai...
      Bet ne apie tai, o apie tai, jog iki legendos apie Šv. Jurgį Slibino Nugalėtoją užrašymo, ji - legenda -  jau turėjo klajoti po pasaulį... Gal būt net kelios versijos, kurios po Jokūbo Voraginiečio kaip ir įgavo savo rėmus.
 O pačios legendos ištakos nepaprastai senos...
      Itin senos...
Jau 4 a. po Kr. gim. Sudane (Faroje – buvusi Nubija) buvo rastas lipdinys, kur romėniškajame stiliuje pavaizduotas raitelis nukaunantis slibiną. Tai jau galėtų būti vienas iš pirmųjų Šv. Jurgio atvaizdų - romėnų raiteliai ant veido užsidėdavo kaukes - tad nereikėtų stebėtis raitelio galva. Ir datavimo laikotarpis atitinka. Nors ganėtinai populiari ir išpiarinta versija,   jog tai dievas Horas, kuris nužudo savo tėvo Ozirio žudiką – krokodilą. nors Nubijoje, kaip ir Egipte būtent taip raiteliai nevaizduojami - stilius ne tas (kas ne tingi, gali "prasigūglinti, kaip vaizduojamas Horas (Horus) ir krokodilas). Na, bet į tai teigia, jog anie šią dievybę "nukopijavo" graikų-romėnų įtakoje. Nors, kita vertus -  nesvarbu. Vis tiek apie tą patį -  žinant ką simbolizuodavo krokodilas ir kas yra šie dievai – metafora elementari – Gėris visada nugali Blogį. Arba blogi darbai visada sulauks atpildo... Čia jau interpretacijos... Na ir krokodilo ir slibino simbolika ganėtinai panaši...  Kitaip tariant, jau tame pačiame Egipte (koptų bažnyčioje) - 7 amžiuje yra gobelenas, jau su mums daugiau ar mažiau įprastu Šv. Jurgiu... 

Jurgis (dar ne šventas), persižegnojęs ir paraginęs žirgą pentinais, mojuodamas ietimi ir pasikliaudamas Dievu, puolė slibiną. Iš visų jėgų dūrė jam į kūną ir riktelėjo mergelei:

- Nusiimk savo diržą ir pažabok slibiną (padaryk pasaitėlį) ir nieko nebijok, mano dukra!

Taip jie tą žvėrį, kaip kokį šunį ir pažabojo...

Nukeliavo jie su tuo slibinu į miestą, kur visi jį galėjo matyti; nuskrido nuo kalno ant kalvos ir ištarė:

- Su jūsų bėda baigta, - rodo Jurgis į slibiną. – Galite nebebijoti! Viešpats mane atsiuntė, kad jus išvaduočiau nuo slibino kančios. Galvokite tik apie Kristų ir atgailaukite! Dabar aš tą slibiną nužudysiu...

Tada karalius ir jo tauta (žmonės) priėmė krikštą iš Šv. Jurgio, kuris iš makštų išsitraukė kalaviją ir nukirsdino slibiną...
Ne itin tikslus vertimas iš „Aukso legendos“ (nors šios legendos versijų yra kelios)...

A, taip, prie ko čia mergelė? Čia jau panašiai, kaip Persėjas ir Andromeda. Slibinas terorizavo karalių, jo tautą ir miestą, kuris atsipirkti galėjo tik nuvesdamas ant kalno mergelę...
Žodžiu, gėris nugalėjo blogį. Nugalėjo taip, kaip anuomet tai suprato... Ant kiekvieno blogio – atsiras savo gėris... Na ir t.t...


Na, bet grįžkim prie mūsų, tai yra Švento Jurgio kalavijo.
Galimai nukaldintas Kelne (tuo metu ten buvo gerų meistrų) arba šiaurės Italijoje (Lombardijoje). Ant geležties yra ženklas „P“ – bet ar tai meistro ženklas ar kažkoks simbolis – nelabai aišku. Kryžma ir buoželė – baltasis auksas ir emalis. Medinė rankena (aptraukta oda) pasidabruota. Buoželė - veikiausiai simbolizuoja slibiną išskėstais sparnais. 
Beje, kalavijas nerestauruotas ir nekeistas. Jis toks, koks buvo pagamintas! Nuostabus gotikos pavyzdys. Kaip minėta - juo buvo naudotasi ir tik gerokai vėliau, galimai po kažkokių kryžiaus žygių, jis tapo relikvija. Matmenys: 105x17,5 cm, pati geležtis – 85,3 cm.

Na, o makštys: jos jau gamintos arba restauruotos kiek vėliau: ant apkaustų matomi krikščioniški simboliai „IHS“ (Jėzus) ir XPS (Kristus) pridėti vėliau. Matmenys: 85,5x8 cm.

Kaip eksponatas įtrauktas į Kelno muziejaus katalogą, bet saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje Kelne, neretai išvežamas į parodas kituose muziejuose.
 







Be kita ko, iš to amžiaus, būtent tokio tipo kalavijų ir labai į jų panašių, ir ne menkiau garsių, liko ne taip jau mažai: kaip pavyzdžiui Chuano Kastilijiečio Tarifija (Juan de Castilla el de Tarifia), kuris saugomas Toledo katedroje,
arba Westminster Bridge muziejuje esantis kalavijas...

Na ir dar keletas susigraibytų...



2019 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Elegantiškasis (elitinis) riteris...




Ne taip senai rašiau apie du Barletos turnyrus ir užsiminiau apie tokius veikėjus, kaip Ispanijos Samsonas ar Heraklis - Diegas de Paredes (Diego García de Paredes, 1466-1534) ir elegantiškasis frankų (prancūzų) "Lanselotas" – Pjieras Tereilis de Bajardas (Pierre Terraill de Bayard arba Chevalier de Bayard, 1473-1524). Abu šie kavalieriai, ševalje ar, paprasčiausiai - riteriai –  gyvomis legendomis tapo dar esant jiems gyviems (ech, gaila, kad pagal kontekstą neįsipaišo ir legendinis imperatoriškasis vokiečių riteris Gutenas(!) – būtų auksinė tų laikų trijulė!). Tik jeigu per Barletos turnyrą Ispanijos Samsonas jau buvo tuometinė vakarų legenda, tai Pjeras iš Bajardo – ja tapo tik po gerų metų. Ir jo įvaizdis, pagal Frankų karūnos, kuri perėmė Burgundijos kurtuazinį paveldą, supratimą, buvo išaukštintas, kaip tikrojo riterio idealas. Kaip riterio, į kurį turi lygiuotis visi likusieji. Sunku dabar pasakyti, kaip būtų buvę, jei po Ispanijos palikimo išdrabstymo pati Ispanija nebūtų nusiritusi į tartarus, bet dabar nenugalimasis ir šlovingasis Diegas de Paredesas – Ispanijos legenda ir pažiba, kuriuo žavėjosi visi – nuo prasčioko iki karaliaus ir dar visa virtinė po jo ėjusių kartų – nuėjo į užmarštį, o kai kurie jo žygiai pripaišomi kitiems veikėjams (net tam pačiam Bajardui! – bet apie tai kiek vėliau ir ne čia, o „Skaistykloje žolė neželia“). Tuo tarpu Bajardo legenda – plazdena ir dabar. Sunku nesižavėti, kaip prancūzai nuo seniausių amžių mokėjo "piarinti"...

Na, bet apie Diegą - apie kurį buvo daug rašyta, kurį lydėjo krūva realių ir prigalvotų legendų ir būtų galima parašyti neįtikėtino storio veikalą - čia daugiau ir nekalbėsiu. Su juo, Jūs, jeigu norėsite - galėsite „gyvai“ susipažinti (ir pabendrauti ;) ) „Skaistykloje žolė neželia“ (darbinis pavadinimas „Pasibelsk į skaistyklos vartus“), kurą paskelbsiu per Kalėdas (dovana draugams ir jų draugų draugams, šeimos nariams ir šiaip, bet kuriems geros ir negeros valios žmonėms).

Na, o Bajardas – prancūziškasis Lanselotas – riteris su nepriekaištinga reputacija arba, kaip prancūzai sako – „le chevalier sans peur et sans reproche“ tokiu, be abejo – staiga netapo. Nors, pasak liudijimų, žmonėms jis patiko – turėjo tokią charizmą. Apie jį amžininkai žinojo nuo pat tada, kai jis dar 1490 metais tebuvo Liudviko Liuksemburgiečio, Lignijos senjoro ginkalnešys (eskudero – su teise tapti riteriu – kandidatu į riterius) ir frankų karaliaus Karolio VIII favoritas.
Jau tada jis pasižymėjo itin geromis manieromis, iškiliu ir išpuoselėtu  garbės jausmu ir, be abejo – geru išsilavinimu. Karinę karjerą pradėjo per pirmąją Italijos karų bangą. Bet, anuomet, jis dar tebuvo tik karališkojo dvaro numylėtinis, širdžių ėdikas, nors ir garsėjo nuolankumu ir ištikimybe karaliui ir  tikėjimui. Taigi, atsirado jis ne tuščioje vietoje ir neišlindo kaip koks „pylipukas iš kanapių“, o buvo žmogus, taip sakant – „su kilme ir ryšiais“. Skirtingai nuo Ispanijos Samsono – jam nereikėjo išsikovoti vietos po saule. Jis ją turėjo. Turėjo puikiai išpurentą dirvą ir iki Barletos turnyro, kuriame jis jokių stebuklų neparodė, jau buvo pakankamai žinomas. Bet dar ne legenda. Tokių ir panašių, tuo metu, buvo daug. Tačiau tik būtent pas jį, riterio su nepriekaištinga reputacija šlovė užsuko. Ir neišėjo. Ir šis įvykis ar įvykių virtinė, kuri jį pakėlė virš visų - iš ties verta dėmesio.
Château Bayard, Leono regione
Žodžiu, dar tais pačiais metais, kovose prie Barletos, jam į nelaisvę pavyko paimti tokį ispanų doną Alonsą de Soto-Majorą (don Alonzo de Soto Mayor arba Don Alonso de Sotomayor). Tai buvo vienas iš Neapolio ispanų kapitonas, garbus ir solidus, pakankamai žinomas kavalierius (riteris). Jis (Bajardas) savo garbųjį belaisvė nusivežė į Minervino pilį Apulijoje (Minervino, arba Minervino Murge, lot,: Minerbium – jis tuo metu trumpam buvo jos komendantas ir srities gubernatorius).
Kaip minėjau, Pjieras jau anuomet garsėjo, kaip kilnus asmuo, tad kilniai elgėsi ir su kitu kilminguoju: pareiškė, jog jei donas Alonsas duos garbės žodį, tai jis pilyje galės laisvai judėti kaip tinkamas ir su juo bus elgiamasi, kaip su svečiu, o ne belaisviu. Ir sumokėjus išpirką, atgaus visišką laisvę (įprastas anuometinis reikalas). Pati išpirka - nei daug nei mažai – 1000 ekiu (auksinių svarų – livro/svaro ekvivalentas) per 15 dienų(!). Pasak liudijimų, donas Alonsas, net nesusimąstęs - iškart davė garbės žodį. Reikia pasakyti, jog tai milžiniška suma. Galite įsivaizduoti karo lauko sąlygomis, kaip per 15 dienų ir dar turint galvoje anuometinį susisiekimo tempą, surinkti 1000 svarų?.. Na, tarkim - šiuolaikinių 10000 eurų?.. Na, bet čia Italijos pusiasalis, kažkur čia pat Venecija, Milanas... lombardai ir jų bankai, žodžiu... Gal ir buvo galima. Bet tik gilioje teorijoje.
Metams prieš jo (Bajardo) žūtį 1524 m. karalius Pranciškus I, juos padovanojo savo ištikimam favoritui ir riteriui
Bajardo žūties iliustracija, bet čia tik tarp kitko
Tai štai... ir va taip... donas Alonsas irgi atsipeikėjo. Net įdomu, kaip jis turėjo jaustis... O gal buvo per daug bukas pasipūtėlis, kad jaustų kažkaip blogai? Nesužinosime, žodžiu. O dienos bėgo kaip vanduo ir baigėsi 15 dienų terminas, o išpirkos nebuvo ir nenusimatė. Nebuvo jos ir vėliau... Tik pažadai.
Pakvipo svilėsiais... Ir donas Alonsas nusprendė sulaužyti duotą žodį (1000 aukso svarų galėjo ubagais vidutiniokiško dono giminę paleisti) ir pabėgti. Pabandė papirkti vartų sargybą, bet kažkoks kipšas koją pakišo ir jis buvo sučiuptas. Tad kilnusis Bajardas aišku, kad supyko, atėmė belaisvio privilegijas ir įmetė doną Alonsą į bokštą (o-ch – tie bokštai, ne vien princeses priglausdavo ;) ).  Bet jis buvo kilnus. Tad ir vėl kilnumas paėmė viršų – jokių pančių nebuvo, kaip ir nebuvo jokių tamsių karcerių su šieno punguliais ir visokiu kitokiu belaisvių būtį lydinčiais atributais. Dono Alonso net nesukaustė, jokių pančių neuždėjo, maitino girdė ir laukė išpirkos...
Pirmojo 1266 m. ekiu pavyzdys
Na... bet jeigu apie doną Alonsą blogai pamanėte, tai gerai ir padarėte, nors - vis tik - išpirką pristatė. Neaišku ar padėjo jo pasodinimas į bokštą (tokie dalykai smegenis greit pastato į vėžes), ar jau jis rimtai susimąstė apie pasekmes (nugalabytų išpirkos nesumokėjusį ir viskas – ir niekas žodžio blogo nepasakytų), ar išpirka iš ties  vėlavo, bet, galų gale - ji atėjo. Vienur teigiama, kad per dvi dienas nuo pasodinimo į bokštą, kitur, kad per du mėnesius, bet tai jau nesvarbu – ji atėjo ir Bajardas doną Alonsą paleido. Negana to, nežinia ar tai graži legenda (labai daug legendų būtų ir nebūtų apie šį herojų) ar tikra tiesa, bet Bajardas tą 1000 ekiu padalino tarp savo žandarų (sunkiosios kavalerijos raiteliai – frankų karinių pajėgų elitas), o pats sau nepasiliko nė vieno grašio... na, ne grašio – denje – smulkiausios monetėlės.
Bajadas
Na, bet laisvė, tai kaip laisvė – džiaugsmingas įvykis, be abejo. Bet garsas apie gėdingą žodžio sulaužymą - nuvilnijo. Nepamirškime, jog Neapolio ispaniškuosius idalgus neretai siejo giminystės ryšiai su frankų didikų giminėmis. Vis tik, tai nebuvo idėjinis naujesniųjų amžių karas... Kitaip tariant - karas karu, o pletkai ir paskalos – savo ruožtu... O kilmingo dono žodis – ne paukštis - jis yra kilmingo dono žodis: kad jį sulaužyti – turėjo būti nenuginčijami argumentai... Žodžiu, matomai susidarė tokios sąlygos, kad norom ar nenorom – donui Alonsui laisvė apkarto ir jis pradėjo leisti nesąmoningus gandus būgtai Bajardo žmonės su juo elgėsi ne kaip su kilmingu belaisviu, o kaip su paskutiniu bėdžiumi. Nors ir netiesiogiai, bet kaltindamas Bajardo žmones, jis apkaltino ir patį Bajardą.
Net ispanų ir italų pusėje atsirado žmonių, kurie nenorėjo tikėti donu Alonsu. Į jau žinomą elegantiškąjį riterį, toks elgesys nebuvo panašus. Na, bet prie lovos su žvake nestovėjo... Ką gali žinoti...
Žodžiu, gandai pasiekė ir patį Bajardą. Na, kiek gi čia tos Italijos? Nuo Minervino iki Andrijos, kur grįžo „garbusis“ donas – viso labo - pusdienis pėstute – apie 20 km. O ir kurjeriai zujo ir kariuomenės belaisviais keitėsi. Tad nieko nuostabaus.
Be abejo, Bajardas jautriai sureagavo į paskalas. O ir kas jam beliko daryti? Nutylėsi - patvirtinsi gandus. Taigi, jis viešai apkaltino doną Alonsą  melagystėmis ir iškvietė į dvikovą 
Tik anas  vilkino kiek galėjo...
Galite įsivaizduoti, jog donas Alonsas sugebėjo ištempti - vilkinti dvikovą - net pusę metų! Tiesiog neįtikėtina - slidus, kaip koks ungurys.  Sugebėjo netgi kažkaip išslysti ir neatvykti į pirmąjį susitikimą, apie kurį buvo sutarta. Ir nesusiteršti garbės! Matomai Bajardo donas Alonsas bijojo. Ir ne be pagrindo. Ir, matomai, labai stipriai. Bajardas, tuo metu, jau buvo žinomas, kaip sėkmingas dueliantas ir visai vykęs ir garbingas karys, kuris puikiai valdė ir žirgą, ir kalaviją. Žodžiu, į šią kvailą priešpriešą teko įsikišti jau ir vyriausiajam karo vadui Gonsalui de Kordobai, vėliau gavusiam Didžiojo Kapitono pravardę. Jis matyt matyt kapitoną doną Alonsą taip stipriai spustelėjo, kad šiam nieko nebeliko, kaip, galų gale, sutikti kautis.

Pasak legendos į susitikimo vietą tarp Minervino ir Andrijos, Bjardas, kartu su dviejų šimtų bendražygių palyda, atjojo pirmas, bet dono Alonso vis dar nebuvo. Tad šis susinervino ir išsiuntė heroladą (o gal persevaną? – tuo metu jie abu galėjo vykdyti pasiuntinio misijas ir turėjo kaip ir savotišką diplomatinį neliečiamumą) paraginti doną Alonsą. Tačiau šis ir vėl sumąstė išsisukti, kaip koks žaltys – sužinojęs, jog Bajardas raitas ir atjojo su sunkiąja kavaleristo/žandaro ginkluote, pareiškė, jog jam priklauso teisė rinktis ginklus ir jis pageidauja kautis pėsčiomis. Išskaičiavimas matomai buvo toks, jog Bajardas nebuvo iki galo pasveikęs ir jį kamavo karštinė. Tad, donas tikėjosi, jog šis nesutiks kautis pėsčiomis ir atstos visiems laikams. Bet...

Bet Bajardas sutiko ir donui Alonsui de Soto-Majorui, nieko nebeliko, kaip skubiai atvykti į paskirtą dvikovos vietą.
Taigi, dueliantų tarnai akmenimis nužymėjo būsimą „ringą“ ir iš vienos pusės sustojo garsieji frankų didikai, o iš kitos Didžiojo Kapitono kilnieji donai, dožai ir kiti kapitonai. Iš vienos ir kitos pusės figūruoja tiems laikams labai žinomos pavardės. Beje, su savo kapitonu atvyko ir pats vyriausiasis karo vadas Gonzalesas de Kordoba.
O čia jau prasideda neįtikėtinos įdomybės. Kur romantiškoji legenda, o kur bukai šviesi tiesa – nebeatskirsi... Donas Alonsas pasirinko kautis kalaviju ir poriniu durklu ir iš savo arsenalo nusiuntė juos pasirinkti Bajardui. Šis ilgai netruko, išsirinko sau tinkamą porelę ir įėjo į kovos aikštelę (lydimas teisėjo/liudytojo/sekundanto iš jo pusės), ten atsiklaupė pasimeldė, o po to, parkritęs ant žemės, ją pabučiavo(!). Nežinau. Manding, tai romantinis priedėlis, bet kaip ten bebūtų, jis ramių ramiausiai priėjo prie priešininko ir būgtai kažką vienas kitam ištarę, jie šaltakraujiškai susikovė.
Gaila, kad neišliko pačios dvikovos aprašymo. Bet realios tokios dvikovos, ne Holivudo išmonė – ilgai netrunka. Labai greitai Bajardas prakirto donui Alonsui veidą, bet smūgis nebuvo mirtinas (jei buvo su aklinais šalmais, tai gal tik guzą įstatė?) ir šis,  plūsdamas krauju, perėjo į įnirtingą puolimą. Matomai kovotojai buvo gerai šarvuoti ir realiai pažeidžiama buvo tik galva, nes liudininkų pasakojimu, jie stengėsi vienas kitam smūgiuoti būtent į galvą. Pagal tokius liudijus, net abejoju, jog jie naudojo porinį ginklą - durklą. Beje, kai kuriose graviūrose jie vaizduojami tik su kalavijais. Bet, žodžiu, galų gale, ar tai už kažko užkliuvęs, ar pavargęs nuo įnirtingos, bet nesėkmingos atakos, donas Alonsas pernelyg atsidengė ir Bajardas smūgiavo. Tiksliau – dūrė. Pasak liudijimų, kalavijo smaigalys pradūrė kiaurai net metalinį goržetą (kaklo apsauga) ir sulindo į kaklą... Kiek daug - neaišku. Kai kur sako, jog kiaurai.
Galvojate tuo viskas ir baigėsi? O gi - ne!..
Donas Alonsas metė šalin kalaviją ir plikom rankom šoko ant Bajardo. Susikibę riteriai krito ant žemės. Kiek jie raičiojosi – neaišku, bet Bajardas atsidūrė viršuje, išsitraukė durklą (matomai mizerikordą) ir jį įkišęs pro antveidžio plyšius, šūktelėjo, kad priešas pasiduotų...
Bet jam niekas neatsakė.
Štai dabar  - viskas. Priėjęs sekundantas nuėmė šalmą ir konstatavo dono Alonso mirtį...
Na, o toliau - jau vėl pasakos ir pasakėlės pinasi ir vijasi... norite tikėkite, norite ne. Būgtai Bajardas atsiklaupė ir karštai pasimeldė už dovanotą pergalę (kas be ko, tai įprasta), o po to tris kartus pabučiavo žemę...
...bet ir čia dar ne viskas. Toliau paduodama info įvilkta į romantišką aureolę, bet čia jau kaip pažvelgsi. Sako, jog Bajardas priešininko mirties nenorėjo, jis tenorėjo tik atkeršyti, bet neužmušti... Tad neleido trimituoti pergalės (sustabdė trimitininkus - tai jau neįprasta)...
Galima visaip galvoti, bet jei Alonsas būtų likęs gyvas, kerštas iš ties būtų buvęs dvigubas – donas gyventų be garbės ir be šlovės, ir kaip jam visa tai atsirūgtų – tai klausimas vertas viso to 1000 ekiu.
Ir dar viena labai pikantiška smulkmena. Nedažnai pasitaikanti literatūroje: pagal to meto dvikovų papročius, prie nukauto priešo kovos lauke (ringe) galėjo liestis tik nugalėtojas. Kitaip būdavo laikoma, jog nugalėtojas paniekina savo varžovą. Na, kaip ten būdavo kitose dvikovose, taip jau būdavo, bet šioje, pats Bajardas išnešė ar išvilko savo priešininką iš kovos aikštelės ribų ir tik tada perdavė sekundantams. Na, o grįžęs Minerviną, jis iškart nupėdino į bažnyčią... Ką jau jis ten meldė – dėkojo Dievui už duotą pergalę ar už išsaugotą gyvybę – niekas nepasakys...
Na ir puota. O kaipgi be jos? Ir aš ten midų alų gėriau... Berods taip baigiasi visos pasakos su laiminga pabaiga?
Na, žodžiu, šis neeilinis įvykis, apie kurį aidas nuaidėjo per visą Vakarų Europą (na ir nenuostabu – šitiek kilmingų liudytojų!) padėjo paskutinį tašką Bajardo – kaip kurtazinio riterio įvaizdyje. O toliau jau jo žvaigždė tik kilo... Ir nenusileido.
Kiek prie viso to prisidėjo pasakos ir legendos, kiek XIX a. romantizmas, o kur autorių išmislas, o kur realybė – gal dabar net nebeverta spėlioti...
Beje, apie Bajardo gyvenimą prirašyta nemažai: nuo romanų  iki visokiausių tyrinėtojų apžvalgų ir versijų (pvz.: Duelling Stories of the Sixteenth Century from the French, aut. G.H. Powell, P.B. Brant, 1904 m.;  The Chevalier Bayard, aut. Samuel Shellabarger. 1928 m.)...