2018 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Legendinis Gotfrido kalavijas...





Dar viena legenda, dar vienas legendinis kalavijas



 Žemutinės Lotaringijos kunigaikščio, Builono grafo, Jeruzalė karaliaus – Dievo karsto gynėjo - Gotfrido iš Builono (Builoniečio), pr. Godefroi de Bouillon; vok. Gottfried von Buillon (~1060-1110 m. (nemaišyti su Italijos Bolonija), kalavijas.
Legendinis asmuo – legendinis kalavijas.
Apie patį grafą gal nekalbėsiu, nes tai pakankamai gerai žinoma legendomis ir pasakomis apipinta asmenybė, kurios fanatizmo, karinių ir organizacinių gebėjimų dėka, per Pirmąjį kryžiaus žygį 1099 m. buvo paimta Jeruzalė ir įkurta Jeruzalės karalystė (gyvavo 1099-1291 m).
Nebėra jau nei pačio Gotfrido, nei Jeruzalės karalystės, o štai kalavijas išliko. Ir paslaptis gaubianti kalaviją, liks paslaptimi.
Ši foto daryta 1854 m. Tuo metu jis buvo saugomas Kristaus Kapo bažnyčioje Jeruzalėje.  



Štai čia - kaip ir šių dienų foto (kažkur iš i-neto gilumų).

        Matyt reikia pradėti nuo legendų. Pasak legendų, Gotfidas buvo labai stiprus ir paprastas savo elgsena karo vadas. Tad, tuo pačiu, labai gerbiamas kryžininkų. Su savo kalaviju jis tiesiog kirsdavo priešus skersai ir išilgai, o iškėlus jį į viršų, jo spindesį matydami kariai susitelkdavo kovai ir juos apleisdavo baimė...

Daug kas net manė jog jo ranką valdo patys šventieji, kiti manė, jog šį kalaviją stebuklingu daro šventųjų palaikai įdėti į kalavijo rankeną (normali tų laikų praktika). 
Kristaus Kapo bažnyčia
Piktavaliai pavyduoliai gi skleidė apkalbas, kad šį kalaviją nukaldino tamsieji dvarfai (nykštukų rūšis) arba net juodieji burtininkai ar magai.


Tačiau nesvarbu, kas ten Godfridą su jo kalaviju darė nenugalimą, bet į daugumą  legendų, matyt, nugulė Vilhelmo (arba Gijomas) iš Tyro (pr. Guillaume de Tyr, angl. Wilgelm of Tyr, 1130-1186 m.) perpasakotas įvykis. Žodžiu, pasak šio istoriko ir metraštininko, Gotfridą - Didįjį karvedį, sugalvojo aplankyti kažkokie turkų didikai. Apsilankymo metu, jie Gotfridą rado palapinėje sėdintį ant paprasčiausių kažkokių maišų su manta ir apsuptą karių, su kuriais jis bendravo be jokios pompastikos. Rytiečius, tai, be abejo, suglumino ir nustebino. Žodžiu, apsikeitus mandagybėmis ir išsiaiškinus, kad Godfridas krikščionis karalius, kuris laikosi krikščioniškų dogmų ir jam pompastiškos tuštybės neįdomios, vienas iš tų turkų išdrąsėjo ir mestelėjo repliką, kad koks didis bebūtų Gotfridas, bet vienu ypu nukirstų kupranugario galvos.
Guillaume de Tyr

Na, karalius, tikras tų laikų kalavijo meistras - pakilo, išsitraukė savo kalaviją ir vienu smūgiu nukirto turkų kupranugariui galvą (čia jau neaišku, vienu ar keliais, bet įspūdį bet kokiu atveju paliko). Žodžiu, nukirto, tarsi kokiam avinui. Tačiau, tas klastingas turkas provokatorius, vėl suabejojo ir pareiškė, kad kažin ar jam pavyks nukirsti kitam kupranugariui galvą su ne savuoju didžiuoju (atsiminkit šį žodį) kalaviju. Tačiau paėmęs turkišką kalaviją Gotfridas lygiai taip pat lengvai nukirto galvą kitam kupranugariui... Na ir taip toliau, ir taip toliau... Žodžiu, turkų pasiuntinybė neteko amo, pareiškė, kad jis tikras šių žemių valdovas, atidavė pagarbą, nusilenkė ir iškeliavo...



Tai štai.
O dabar šių laikų legendos.
Niekas negali pasakyti ar tikrai šis kalavijas yra pačio Godfrido. Tai, kad tai tikras kalavijas – niekam nekyla abejonių, tačiau, veikiausiai, pagal Oakešoto (Oakeshott) tipologiją, tai XV-XVI a. kalavijas. Makštys, ko gero, vietinės arba arabiškos.
Tipinis XII a. kalavijas
Taigi, pagal vieną iš versijų, tikrasis kalavijas buvo prarastas 1808 m., kai buvo suniokotas Gotfrido kapas. Kiti, mano, jog jau ir tada ten tikrojo nebuvo. Sunku pasakyti – ankstesnio aprašymo nėra. Matyt savo išvaizda įspūdžio nedarė. Tad, veikiausiai, tikrasis Gotfrido kalavijas nebuvo labai išskirtinai didelis, kaip kartais prikibę prie viduramžiško žodžio “didis” - kuriuo galėjo būti pavadintas bet kas neturint galvoje ilgio, pločio ir aukščio -  bando teigti plokščios žemės versijos mylėtojai. Tik jų versijos niekinės - tuo metu dar dvirankių, o ypač milžiniškų sunkiųjų dvirankių “zweihander”-ų paprasčiausiai nebuvo. Tai turėjo būti kiek didesnis ar mažesnis, pakankamai tipiškas kryžiuočio kalavijas – puikus savo kokybe, galbūt kaldintas ir balansuotas specialiai grafo rankai. Na, o pats grafas, matyt, turėjo ne tik gerai verdančią galvą, buvo geros fizinės formos, puikus kalavijo meistras, bet ir turėjo tam tikrą “charizmą”, kuri traukė žmones sekti paskui jį. Žodžiu – Karvedys.


Tiesą pasakius, per daug niekas ir neteigia, jog tai “tikrasis” Gotfrido kalavijas. Dabar jis tapęs simboliu ir tiek. Galbūt - tikėjimo ir pasiaukojimo simboliu. Galbūt tapo kryžiuočių simboliu ir dabar menininkai ir kinematografai, piešdami ar kurdami ankstyvojo kryžiuočio vaizdinį - naudoja XV-XVI a. kalaviją peršokdami per 400-300 metų...
Bet tai niekis. Ne tame esmė.
Buvo eksponuojamas Belgijoje 2005 m.

2018 m. rugsėjo 11 d., antradienis

Mūšis ant Baltojo kalno šalia Pragos, 1620 m. lapkričio 8 d.




Baltojo kalno mūšis ar Mūšis ant Baltojo Kalno (Kalvos) - 1620 m. lapkričio 8 d.... ir ta proga šalia Prahos organizuojamas įdomus rekonstrukcinis renginys. Jis jau įgavo nuolatinio ir tradicinio renginio vardą.
Paveikslas: Pieter Snayers (1592–1667), mėgėjo patapyti batalijas. Sebastijano Vrankso gildija
Tad, jei kas ten tuo metu važiuos pro šalį (ar ne pro šalį, šiaip, išsiilgęs čekiško alaus), galbūt galės pasinerti į "prabėgusius laikus". Trisdešimtmečio karo rekonstruktoriai susivažiuoja iš visos Europos ir dar galai žino iš kur. Mūsuose šis periodas ne itin žinomas ir menkai aprašytas, o be reikalo. Pavyzdžiui, šiame mūšyje, katalikų gretose, kovojo LDK raiteliai (pagrinde šarvuoti kazokai) ir net sugebėjo paimti Fridricho V pagrindinę vėliavą! Ot tai taip. 
 Tai šiek tiek apie patį mūšį: čekiškai - Bitva na Bílé hoře (1620), angliškai - The Battle of White Mountain ir vokiškai - Die Schlacht am Weißen Berg, o tai nei kvadratinėmis raidėmis, nei lietuviškomis, nelabai kas apie jį yra.

Žodžiu, Katalikų lyga susiorganizavo numalšinti čekų protestantų sukilėlius. Iš jų pusės branduolį sudarė Šventoji Romos imperija su savo garsiosiomis ispanų ir valonų tercijomis, Bavarijos kunigaikštystės, Viurcburgo vyskupystės, Lotaringijos kariaunos ir Lenkijos kavalerija bei LDK kazokai. Iš sukilėlių protestantų pusės - moravai, selezai, Pfalco kunigaikštystė, vengrai (madarai, valakija), Aukštutinė Austrija, Niederiosterreichas ir samdiniai.

 Artėjant Katalikų Lygai, sukilėliai nusprendė juos pasitikti už Prahos sienų ant labai patogios Baltosios kalvos ar kalno (tuomet apie 1 ar 2 km nuo miesto ribos). Išsirikiavo naujamadiškai, pagal nyderlandų pavyzdį: keliomis išilgomis, suskaidytomis į nedidelius dalinius, linijomis. Linijų buvo 3(?) į gylį po 8(?) karius. Tokios rikiuotės pranašumas buvo tas, kad esant dažnai lauko artilerijos ugniai, patiriami pakankamai nedideli nuostoliai. Žodžiu, nežiūrint apylygių jėgų (panašiai po 25 tūkst.), startinis pranašumas buvo kaip ir sukilėlių pusėje, bet jie praleido gerą progą atakuoti katalikiškosios lygos (Imperijos) dalinius, kai šie kėlėsi per po kalva tekantį upelį (ech, tas riteriškumas... Ir vėl koją pakišo...). Tuo tarpu lyga atropojo savo galingomis senamadiškomis tercijomis, kurios artimos kovos sąlygomis linijinei rikiuotei buvo net neįkandamos. Tiesos labui, reikia pasakyti, kad tarp Lygos vadų buvo ginčas ar bandyti priešą apeiti, nes pažįstantys nyderlandiško pavyzdžio rikiuotę, bijojo siaubingų nuostolių, kurią galėtų padaryti artilerija, bet sėkmingas persikėlimas paskatino atakuoti "kakton"...

Žodžiu, nenugalimosios tercijos sukilėlių gretas pradėjo laužyti, kaip šakeles. Sukilėliai porą kartų bandė kontraatakuoti pasitelkdami kavaleriją, bet ši buvo nuvyta. Patirties vadovauti linijinei rikiuotei beveik niekas neturėjo. Tad ne vienas dalinys bėgo apimtas panikos. Trečioji kontraataka į kairį sparną kaip ir pavyko, šiek tiek suteikė vilties, bet čia įsikišo lenkų kavalerija ir LDK kazokai... Štai tada jie paėmė Fridricho vėliavą, nusivijo priešą, apiplėšė stovyklą, išplėšė atsargas ir nulėmė mūšio eigą - sukilėliai spruko ir pasislėpė už miesto sienų...
Žuvusių niekas normaliai nesuskaičiavo. Pagal vienus šaltinius Katalikų lyga neteko nuo 900 karių, pagal kitus iki 2000 (3000), o sukilėliai nuo 1300 iki 9000. Kodėl toks skirtumas? Ogi neaišku kaip skaičiuoti - po derybų Praha buvo atiduota Lygai ir Imperijos valdžia su sukilėliais be jokio gailesčio susidorojo. Tad kas ką pripliusuoja ar atima - sunku gaudytis.
 Tiesa, karas pralaimėtas nebuvo, bet čekai jau buvo eliminuoti...
 Na, tai trumpai tiek. Geriausi išsiamiausi resursai, aišku - čekiški ir vokiški.
Matyt reiktų paminėti, kad pats mūšis tetruko dvi ar šiek tiek daugiau valandos.
Jame dalyvavo būsima 30-mečio karo legenda Albrechtas Valenšteinas (Albrecht Wenzel Eusebius von Waldstein (Wallenstein); 1583-1634), o Imperijos pajėgų maršalas buvo puikus ir pakankamai galvotas, ir atsargus karvedys Karolis Bonaventuras, Longuvelio baronas ir Bokua grafas (Charles-Bonaventure de Longueval, comte de Bucquoy; 1571-1621), kuris, kilęs iš Nyderlandų ir žinodamas linijinės taktikos stipriąsias puses, iš esmės ir siūlė apeiti sukilėlių čekų pajėgasbei gabus karvedys Tilio grafas Johanas Cerklas (Johan t'Serclaes, Conde de Tilly; 1559 – 1632) ir Bavarijos kunigaikštis Maksimilijonas I (Maximilian I. Kurfürst von Bayern; 1579-1623).
Na, o sukilėlių protestantų pusėje, Turno ir Valsasino grafas Henrikas Matas(Heinrich Matthias Graf von Thurn und Valsassina; 1567-1640), kuriam po šio mūšio teko palikti Bohemiją ir vėliau jis tapo Švedų rezidentu Estijoje bei Kristijonas I, Anhalto ir Bernburgo princas (kunigaikštis) Christian I, Prince of Anhalt-Bernburg; 1568-1630), kuriam teko sprukti į Švediją, vėliau Daniją, iš kurio buvo konfiskuotos visos žemės, tapo nepageidaujamu asmeniu Imperijoje ir tik vėliau jam buvo suteikta malonė. Grįžęs tėvynėn - neužilgo mirė. Taigi, Trisdešimtmečio karo arenoje po šio sukilimo numalšinimo aktyvus protestantas beliko tik Čekijos karūnos netekęs Pfalco kunigaikštis Fridrichas V (Friedrich V. von der Pfalz, 1596-1632), iš kurio taip pat viskas, įskaitant titulus, buvo atimta ir konfiskuota. Galų gale užsikrėtė maru ir mirė tremtyje....
Bohemija dar ilgam lieka Habsburgų dinastijos rankose...

Memorialinis paminklas