2019 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Mūšis prie Šklovo (1654 m.)


        Iš esmės tai nėra labai įspūdingas mūšis ir jis neturėjo labai gilių pasekmių. Galimai tik tiek, kad maskvėnams parodė, jog jų gausesnės karinės pajėgos, tai dar ne pergalės garantas. Tai pirmasis Maskvos ir LDK karinių pajėgų susidūrimas per Maskvos - Lenkijos karą (1654-1667 m.; tuo pačiu metu ir karas su švedais, žinomas, kaip Švedų Tvanas - 1655-1660 m.). Keisčiausia, kad šis mūšis yra aprašytas tik rusų (beje ten vadinamas Rusų-Lenkų karu, nors iki Rusijos valstybės susikūrimo buvo dar geras pusšimtis metų (yra trys datos, priklausomai nuo pasiekėjų: Ivano/Jono IV karūnavimosi visos Rusios caru (titulas prilygintas cezario titului) 1547 m., po kurio kažkurį laiką minima "Rusų valstybė", bet iki Šklovos šis išsireiškimas nunyksta, 1721 m. kai Petras I gauna naują titulą Rusijos imperatoriaus titulą ir žodis "imperija" tampa "valstybės" sinonimu ir trečioji data, tai 1918 m., kai "imperijos" nelieka), anglų, lenkų ir t... kalbose, bet tik ne lietuviškai. Tuo tarpu taktine prasme, jis iš ties ganėtinai įdomus - jau pačioje karo pradžioje išryškino LDK karinių pajėgų stipriąsias ir silpnąsias puses...
         Na, bet spręskite patys.
      Žodžiu, karas prasidėjo, Maskvos caras Aleksėjus Michailovičius (1629-1676) apgulė Smolenską, o didysis etmonas Jonušas Radvila (1612-1655) prie Oršos ėmėsi telkti karines pajėgas. Užmanymas buvo paprastas - smūgiuoti ir alinti Smolenską apgulusią kariauną ir išvyti priešą. Tokia taktika LDK etmonų jau buvo išbandyta ir pasirodė visiškai veiksminga priešpastatant mažesnį kiekį karių, prieš gausesnes ginkluotas, bet mažiau judrias karines pajėgas. Tad caras Aleksėjus žinodamas kuom tai gresia, išsiunčia gausias pajėgas vadovaujamas Jurijaus Bariatinskio (?-1685) ir Jakobo Čerkaskio (?-1666) išvyti dar nespėjusias susiformuoti Jonušo pajėgas.
       Priešpastatytos pajėgos iš ties buvo gausios (įvairiais skaičiavimais du prieš vieną - bet apie tai kiek vėliau). Pagrinde tai buvo raiteliai, nes miesto apgulime jie iš esmės ne itin buvo reikalingi, kažkiek pėstininkų, gurguolė, kelios patrankėlės. Žodžiu, tai sužinojęs, didysis etmonas nusprendžia atsitraukti - išsiunčia gurguolę į užnugarį, o po kelių dienų atsitraukia ir pats.
         Pridengdamas lėtai judančią gurguolę su visomis karui skirtomis atsargomis, susiranda patogią vietą prie Šklovo upės ir įsikūręs už perkėlos/brastos ant kalvos, kurią iš visų pusių dengė miškas ir griovos, pradėjo laukti atjudančių maskovitų karių. Centre apie tis vėliavas (vėliau - eskadronus) sparnuotųjų husarų, apie penkias vėliavas raitųjų samdinių, apie dvi-tris vėliavas reitarų ir apie 28 vėliavų kazokų ir totorių. Daubose ir miške, kad negalėtų apeiti maskuoliai, įsitvirtino dragūnai. Taip, taip, nepasigirdo - dragūnai LDK, kaip kariniai daliniai jau egzistavo - tik tai nebuvo kavalerijos dalinys, o grynų gryniausi raitieji pėstininkai (dragūnai, kaip karinis dalinys sukurtas apie 1550-1560 m., net laipsniai ir daliniai vėliau išlaikyti kaip pėstininkų, o ne kavaleristų). Manoma, kad jų buvo apie 6 kuopas/vėliavas, o jiems gelbėjo apie 10 vokiečių-vengrų samdinių vėliavų ir kažkiek reguliariosios kariuomenės (Wojsko komputowe - pažodžiui - sąrašiniai kariai) bei pašauktinių - alia "milicijos" iš smulkiųjų bajorų  (laikoma itin silpnais ir menkai kovingais daliniais).
        Vos suspėjus įsitvirtinti, jau kitą dieną pasirodė maskovijos bojarinų pulkai (dar išties - senoviniai) ir metėsi tiesiai per brastą. Tik aišku, kad nieko jiems nepavyko, juos beveik iškarto atmušė. Nuslūgstant antpuoliui, pasirodė kiti moskovijos pulkai, kurie sustiprino priešakinius pulkus ir išėjo į antrąją ataką... ir  Jonušas įsakė šiek tiek atsitraukti , kad įviliotų moskovitus į spąstus - į gerai įtvirtintas pozicijas. Taktika kažkiek pasiteisino ir moskovitai metė vos ne stipriausius savo pulkus, tame tarpe ir apie 3000 reitarų (taip - Moskovijos caras Aleksėjus, ko gero pirmasis ne tik naudojo vakarų samdinius, bet ir iš tikrųjų, ir rimtai bandė reorganizuoti karines pajėgas pagal vakarietišką pavyzdį - pirmieji raitarų pulkai iš bojarinų pradėti formuoti 1632 m.).

      Iš viso į trečiąją ataką buvo mesta apie aštuonis tūkstančius raitelių, bet dėka karių ištvermės ir gamtinių sąlygų, išmušti LDK iš pozicijų jiems nepavyko. Tame tarpe bandyta apeiti ir flangus, bet to padaryti be pėstininkų - buvo paprasčiausiai neįmanoma. Dragūnai greit atšaldė ūmius protus.
         Ir visgi laikas žaidė moskovitų naudai. Tebuvo tik laiko klausimas, kada ateis pėstininkai ir papildomi raitelių būriai.
      Matomai Radvila turėjo neblogą žvalgybą, nes laiku sužinojo, kad maskvėnai vėl gavo naują,  bet žygio išvargintą pastiprinimą, o link jų juda ir visai nelaukiami pėstininkai. Gal buvo taip, gal ne (turiu galvoje žvalgybą), bet kaip tik tuo momentu etmonas Jonušas įsakė kontratakuoti - atakos smaigalyje buvo visi sparnuotieji husarai (trys vėliavos  - apie trys šimtai), reitarai, samdiniai ir lengvoji kavalerija...
         Priešas, nuo netikėtos kontratakos, suglumo ir pradėjo netvarkingai trauktis. Neatlaikė spaudimo - sunkioji kavalerija juos palaužė. Taip LDK kavalerija juos mušdama ir persekiodama nusekė iki pat jų gurguolės, stovyklos ir net lengvųjų pabūklų ir gal būtų sumušę, bet pėstininkai buvo pasiruošę ir  tolimesnė ataka galėjo visti į katastrofą, tad jiems teko grįžti.
            Temo, mūšis buvo baigtas. Moskovitai atsitraukė, o kitą dieną Jonušas įsakė trauktis dabartinio Borisovo kryptimi nepilnai suformuotas savo LDK pajėgas ...
          Taigi, LDK išsaugojo atsargas bei jau sutelktas karines pajėgas, tačiau karo ši pergalė nenulėmė - iš esmės - susidūrimas, kur dvigubai mažesnės ir dar nebaigtos formuoti karinės pajėgos atlaikė grėsmingą ir jau kažkiektai modernizuotą ir skaitlingesnį priešą: gerai žinoma, kad LDK karių galėjo būti iki 8000,  o dėl maskvėnų - nesutariama - su pėstininkais nuo 15000 ir daugiau, nors reliai manoma, kad susirėmime dalyvavo apie 12-13000... Tokia karo laimė ilgai tęstis negalėjo...
          Debesys virš LDK tirštėjo... Neužilgo Janušas pralaimi mūšyje prie Šepelevičės, įsiveržia švedai... Smolenskas pasiduoda...






2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Top–10 realiai įkainuotų šaltųjų ginklų...




 



Jau pas mane bloge buvo keli topai: legendiniai kalavijai, žinomiausi kalavijai, literatūriniai kalavijai, magiškieji/mistiškieji ritualiniai peiliai ir t.t. Dabar siūlau realiai įkainuotų, o ne menamai „neįkainuojamų“ šaltųjų ginklų dešimtuką. Be abejo jis bet kuriuo momentu gali būti peržaistas, bet šiai dienai, kažkaip taip (jei kas turit naujesnių duomenų – mielai prašom - perstumdysiu).

Tiesa, nenustebkit, kad kaina visur doleriais (kai kur aukcionai buvo ir svarais, ir eurais, ir t.t.), tiesiog tai duoklė pasaulinei tradicijai. Tik tiek...

 

10. Katana „Kamakura“ – 1992 m. už 418 tūks. $. Datuojamas XIII a. 125 tokie kalavijai paskelbti nacionaline vertybe: juos draudžiama išvežti iš šalies (Juyounkabazai).





9. Admirolo Nelsono (Horatio Nelson, 1st Viscount Nelson, 1st Duke of Bronté, 1758-1805) kardas. – 2002 m. parduota už 541,72 tūkst. $. Pats savaime nieko neypatingas, išskyrus tai, kad priklausė garsiajam admirolui ir kartu su jo kitais daiktais ir dokumentais pratūnojo paslėptas 200 metų medžio drevėje(paslėptas Aleksandro Devisono – Nelsono bičiulio, rasta 2001 m.).



8. Talvaras (vardo kaip tokio neturi – išvertus – tiesiog "kalavijas"). Indiškas vienašmenis kalavijas. Kaip ir klasika. Įdomu tai, kad pati geležtis europietiško tipo. Manoma, kad priklausė Didžiųjų Mogolų padišachui Šachui Džachanui (~XVII a. pirma pusė). Parduotas 2007 m. 717,8 tūkst. $.



7. Medžioklinis peilis. Manoma, kad priklausė Kuianluniui (Qianlong) – Madžūrijos šeštajam imperatoriui iš Cino dinastijos. Tiesiog medžioklinio peilio klasika: antilopės kaulo tuščiavidurė rankena, kurioje galima laikyti valgio lazdeles ir dantų krapštukus. O štai makštys – iš raganosio rago. Auksas, pusbrangiai akmenys ir t.t... Aukcione parduotas 2009 m. už 1,240 mln. $.






6. Generolo Granto (Hiram Ulysses Grant, 1822-1885) paradinis kalavijas. Generolas Grantas šį kalaviją gavo dovanų iš Kentukio piliečių, kai 1864 m. tapo vyriausiuoju JAV karinių pajėgų vadu. Kalavijas turi 26 deimantus iš kurių sudėlioti Granto inicialai – USG. Šis gražuolis parduotas už 1,6 mln. $ 2007 m.




5. Kaip nekeista – šiuolaikinis darbas. “Rytų perlas”. Tai peilis, kurį 1966 m. pagamino Basteris Varenskis (Warenski) 1966 m. (jam tada tebuvo 20 m.). Jie vėliau tapo žinomiausių prašmatnių durklų-peilių kūrėju. Šis gražuolis pagamintas Japonijoje, rankena inkrustuota 153 smaragdais, 9 briliantais ir auksu. Parduotas už 2,1 mln. $.
  
4. Šacho Džachano durklas. 2008 metais parduotas už 3,3 mln. $. Šį kartą užrašas ant durklo aiškiai įrodo jo kilmę ir savininką.



3. Nasridų dinastijos durklas. Šiaurės Afrika. Tokie buvo populiarūs Ispanijoje XV-XVI amžiuje. 2010 metais parduotas už 6 mln. $.


2. Napoleono kardas. Pats brangiausias ir prašmatniausias (turėjo jis jų gi ne vieną). Jo vertė sukilusi vien dėl to, kad būtent ją jis segėjo 1800 m. per Marengo mūšį. Kardas paskelbtas nacionaline vertybe. Jį uždrausta išvežti iš Prancūzijos. O kaina skaičiuojama pagal tai, kad 2007 m. vienas iš tolimų Napoleono palikuonių jį už 6,5 mln. $ pardavė kitam palikuoniui. Meistras Nicolas-Noel Boutet (1761-1833 m.; rūmų ginklininkas).


1. Na ir šiai dienai pats brangiausias – „BoaTengas“ (išvertus „Sklandanti brangenybė“) - kardas. Priklausė kinų imperatoriui Kuianlunui (Qianlong). Rankena nefritinė. Tokių buvo pagaminta 90. 2008 m. parduotas už 7,7 mln. $. Visi išlikę, laikomi nacionaline vertybe.

 



 

 

 

2019 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Širdžių ėdikas... Herzmäre… Už legendos šydo…





Ką galite pagalvoti šiais laikais išgirdę posakį „širdžių ėdikas“? A, ha... O realybėje, iš kur jis kilo?
Aišku, kad yra įvairių hipotezių, pradedant poetiškąja, jog tai aforizmas. Tos romantiškosios, be abejo gražios - bet tik tiek, o štai tikroji posakio esmė gali slypėti po visai realiais atsitikimais... Tiesiogine prasme... Ir nelabai mūsų akimis žiūrint gražiais atsitikimais.
Ir pirmiausia jis gimė, kaip meilės trikampio išdava... Gali būti, kad legenda mus pasiekia iš beprotiškų amžių glūdumų, tačiau pirmoji plačiausiai žinoma užrašyta drama buvo Konrado Viurcburgiečio (Konrad von Würzburg, 1220(30)-1287 m. – apie jį patį nesiplėsiu), kūrinyje „Herzmäre“, ir plačiai pasklinda po Vakarų Europą. Jei anksčiau tai galėjo būti tik legendos ir padavimai ar kraupios pasakėlė nakčiai, tai po Konrado šis siužetas tampa nelaimingo meilės trikampio sinonimu. Galimai galėjo būti ir pamėgžiotojų (veikiausiai ir buvo…)…
Legendos esmė tokia, kad buvo toks riteris, kuris įsimylėjo ištekėjusią „Frau“, bet jų aistringai meilei visomis tiesomis ir netiesomis (kipšas toks) trukdė jos vyras. Tad riteris iškeliavo į Palestiną, kurion keliaudamas iš meilės ilgesio nukaipo. Tik prieš mirtį dar prisakė nusiųsti jo širdį mylimajai. Tarnai priesaką įvykdė, bet "bjaurusis" baronas perėmė siuntinį - tai yra - širdį ir įsakė ją patiekti pietums. Žodžiu "bla-bla-bla"... ir „Frau“, sužinojusi, jog suvalgė savo meilužio širdį, miršta iš širdgėlos ir gėdos...
Žodžiu, „širdžių ėdikas“ ar „ėdikė“ folklore visai ne retas atvejis ir jis tikrai susijęs su meile... Tik vėlesniais ir visai nesenais laikais kažkada įgavęs kitą prasmę... Na ir, šis motyvas, neretai perpasakojimas įvairiausių taip vadinamo renesanso autorių. Jį galima sutikti ir Bokačio devintoje novelėje, ir Margaritos Navarietės 32-oje... Bet apie ją - kiek vėliau, nes ganėtinai įdomi josios istorijos versija, o dabar apie pačias širdis...
Ričardo Liūtaširdžio širdis
Širdis simbolikoje, be abejo, užima labai svarbią vietą. Bet, tai, vėlgi - labai senos tradicijos ir paremtos realiais veiksmais, o ne romantiniais polėkiais. Esmė tame, kad apie XII a. nuo frankų paplito paprotys širdį laidoti atskirai. Tai yra, karžygys-riteris, iškeliavęs į kokią „palestiną“, neretai prisako jo mirtie/žūties atveju parvežti ir palaidoti jo širdį jo pačio pasirinktoje vietoje. Kūną pargabenti tais laikais buvo nerealu, o štai didiko širdį, kokioje švininėje dėžutėje – visiškai įmanoma. Tad kūnas sau, širdis sau... Ir šitas paprotys, jau praradęs savo pirmykštį praktiškumą, kuo puikiausiai atžingsniavo iki XX a. (net XXI a.). Patys gi žinot apie Kostiušką ir Pilsudskį... ar ne? Žodžiu, toks paprotys buvo gajus ganėtinai ilgai ir kilmingųjų tarpe buvo populiarus per visą amžių virtinę. Dabar jau egzotika ir vos ne iškrypimas, o štai anuomet – savaime suprantamas dalykas... Ir šūksnis „užkaskit mano širdį prie...“ ar „mano širdis lieka su...“ -  kai kuriais atvejais turėjo fizinę prasmę...
Štai, tik mažytis sąrašėlis:
- Ričardas Liūtaširdis... jo širdis net 2012 metais buvo ekshumuota tiriant jo mirties priežastis (Širdis buvo palaidota Ruano Noter-Dame);
- Robertas I – Škotijos karalius...
- Lokanas – Dublino vyskupas...
- Anos Bolein – širdis Ervartone, jos jaunystės miestelyje...
- Šopenas – širdis Varšuvoje...
- Otas Habsburgas... Paskutiniojo Austro-Vengrų imperatoriaus kūnas Vienoje, o širdis 2011 m. perlaidota Vengrijoje Panonchalmo abatijoje...
Na, žodžiu, iš esmės – sąrašas begalinis...

Margarita Navarietė
Bet grįžkime prie legendų... Labai įdomi „širdžių ėdiko (-ės)“ arba „meilės trikampio“ Margaritos versija. Ir, tarp kitko, ten minimo barono veiksmai visiškai nesmerkiami, o netgi laikomi savaime suprantamais. Tarsi duoklė aniems laikams, vos ne kaip jo atlaidumo ir gerumo pavyzdys. Žodžiu, pagal siužetą, tai veiksmas frankų karaliaus Karolio VIII valdymo laikotarpiu (XV a. pabaiga). Jo kurjeris ir pasiuntinys (didikas be abejo) išvyksta į Šventąją Romos imperiją, kur priverstas naktį, kažkur pasienyje, apsistoti pas baroną. Kaip paaiškėjo, baronas labai vaidijosi su savo žmonos gimine - bijojo ir laukė jų antpuolio ar kažkokio tai keršto ir pasirodo, visa tai vyko dėl jo vokiškosios gražuolės žmonos neištikimybės. Jis ją aptiko su meilužiu, meilužį nudobė, ją nuskuto plikai, atėmė visas žmonos teises (va, kaip!) ir jos spintoje pakabino meilužio skeletą be kaukolės. Iš kaukolės jis padarė taurę (na, ne asmeniškai - tam meistrai yra): akiduobes užpylė sidabru ir kiekvieną kartą, kai nelaimingoji nusidėjėlė norėdavo atsigerti, gėrimus jai paduodavovo šioje kaukolėje... Va... Tik ši istorija baigiasi laimingai – niekas nieko nesuvalgė, o vyras, to biš – baronas, įsikišus kilniajam pasiuntiniui, priėmė žmonos atgailą ir jai atleido, ir laimingai toliau sau gyveno...
Na, va... štai jums ir dar viena - „skeleto spintoje“ - legendos pradžia...
Ah, tie meilės trikampiai... riteriniai romanai ir pamokslai.... jokios romantikos – vien tik aistra... ir bausmė... Už malonumus kartais tenka sumokėti...






2019 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Piratiškosios romantizuotosios legendos...


 


Kaip žinia, žmonės linkę girdėti ne tuos kurie, nors, galbūt, ir protingai, bet tik bamba sau po nosimis, bet tuos, kurie garsiausiai ir pagal galimybes, įtaigiausiai - rėkia. Arba tai, ką nori girdėti. O jeigu dar pridėti vizualizaciją... paskalas ir legendas...
Žodžiu, istorijoje, tiek senoje, tiek naujoje – tokių pavyzdžių pilna. Tik kartais nustembama,  kai sužinoma, kad šios "technologijos" apjuodinti konkurentą jau buvo naudojamos nuo seniausių laikų. Ir kartais tos, savo laiku paleistos pasakėlės nusėda vadovėliuose kaip dogmos... Na, va, pavyzdžiui, Ispanijos „Nenugalimosios Armados“ sutriuškinimas. Didesne dalimi tai fikcija. Anglai ir Nyderlandų sukilėliai jos nesudorojo. Dar daugiau, jie jos net neapkandžiojo ir jų taktika visiškai nepasiteisino ir jų "pergalė" tėra tik stichijų išdaiga (nebent jie mokėjo iššaukti audras). 
Ta prasme, Ispanijos karūnai surengus atsakomąjį reidą - išsilaipinimą „Albione“, Anglijos karūna su Nyderlandų sukilėliais pabandė priešpastatyti savo paskubomis surinktą laivyną. Griebė visokiausius laivukus, kokie tik pakliuvo po ranka. Iš esmės, tai buvo panašu į šunų gaujos bandymą sustabdyti įniršusį bulių. Per dvi savaites kovų, anglai su garsiuoju Dreiku, grynai kovose, iš 130 ispanų laivų (apie 22 galeonai ir 108 kitokio pobūdžio laivai pritaikyti karo ir desanto, bei provizijos pervežimo reikmėm) sugebėjo paskandinti tik 7. Anglams taip ir nepavyko pralaužti „Armados“ gynybos ir jie tik pasikeitusiam vėjui turi dėkoti, kad invazija į jų „Ūkanotąją“ šalį neįvyko...  Užtat „išminčiai“ po kelių šimtų metų skelbė, jog tai buvo nuostabi pergalė ir mušė gongą, jog tai Anglijos, kaip jūrų valstybės pirmasis sėkmingas žingsniukas ir Ispanijos (kuri gyveno tuomet aukso amžių!) nuopuolio pradžia... Galima tik pasijuokti... Gyvenant tuose laikuose, matyt reikėjo būti genialiu nostradamusu ar kažkokiu ypatingu orakulu, kad nuspėti, jog audros suniokotas laivynas, tai būsimos Anglijos, kaip jūrų valstybės – pergalė! Kad tik ne taip. Na ir tuometinį karą (1585−1604), vis tik laimėjo Ispanija, o Anglija per jį įbrido į skolas... Jai atsakomosios keršto „armados“ arba „Anglų armados“ taip ir nepavyko suorganizuoti... O tai ką pavyko suorganizuoti – ispanai sudaužė į šipulius... Iš beviliškumo Elžbieta metė Dreiką į Karibų jūrą, kad šis apiplėštų sidabrą gabenančius laivus ir taip papildytų ant bankroto slenksčio atsidūrusį Anglijos iždą. Avantiūra patyrė visišką fiasko: Dreikas ten ir pražuvo (1596), nes Ispanija, skirtingai nuo teiginių, jau buvo padariusi išvadas iš buvusių klaidų...

Na, va, ir priėjom prie reikalo. Prie piratų. Įvairiais skaičiavimais, manymais ir samprotavimais, Ispanijos „aukso amžius“ prasidėjo kažkur apie 1540-tuosius ir baigėsi po šimto metų. Dažniausiai jo pabaigą priimta sieti su Rokrua mūšiu (1635 m.) – senojoi, postrekonkistos Ispanija sutinka savo galybės saulėlydžio pradžią... Pradėjo miegoti ant senųjų savo protėvių laurų (neįtikėtinai užprogramuotas pasikartojimas įvairiausiose istorinės epochose ir valstybėse, ar ne?). Jos galybę kramsnojančios valstybės-konkurentės, be abejo, savo kažkada nekenčiam konkurentui pradeda klijuoti visokiausias etiketes... Velniai nematė visų tų paskalų, kurių sąrašą galima pradėti nuo inkvizicijos ir baigti ožiais esančiais kuopų sąrašuose (čia ne apie žmones, jei ką, o apie tikrus ožius). Tame tarpe pilna mitų ir apie Karibų piratus. O tiesa, pasirodo daug įdomesnė. Mažiau romantiška, mažiau kraugeriška, bet įdomesnė...


Taigi, per visą Ispanijos „Aukso amžiaus“ laikotarpį, piratai sugebėjo užgrobti tik 1% laivų gabenusių tauriuosius metalus ir šiaip, brangius daiktus. Ne, ne, nepasigirdo: skaičiuokite patys – per tą šimtą metų, pasak  Fernando Martínez Laínez „Tercios de España: Una infantería legendaria“ knygoje, Amerika-Ispanija maršrutu oficialiai suvaikščiojo kiek daugiau nei 11000 laivų. Iš jų pražuvo... pražuvo... 519... bet ne nuo piratų, o nuo negandų, štormų, audrų, epidemijų... ir tik 107 laivai buvo paimti piratų... Po laivą - per dešimt metų... Sunku patikėti, ar ne?

O tiesa yra būtent tokia... Kiek bebūtų liaupsintas ar nekenčiamas Dreikas, bet net jis negalėjo ir neturėjo jėgų įveikti Pilypo II sukurtai saugos (konvojaus) sistemos. Kai kas pasakys, kad jis dar prieš susiburiant „N. Armadai“ sugebėjo blokuoti net Kadį? Na, taip, paslapčia užpulti ir sudeginti iškrovos ir remonto laukiančius laivus, kai juose sėdėjo tik sumažinta budinčioji komandos dalis, jis sugebėjo, bet rimtai pralaužti miesto gynybos net nebandė, o ispanų admirolams užteko proto nepasiduoti įkarščiui ir su neparuoštais laivais atviroje jūroje nestoti į kovą... Na ir ne piratas jis tada buvo, o vykdė savo karalienės Elžbietos I (1533-1603) įsakymą.


Taigi, kokia tai sistema?.. Tiesą pasakius, beveik ta pati, kurią „nusikopipastino“ britai ir amerikiečiai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiais. Kuri, aišku ištobulinta, naudojama ir dabar.

Ko gero pirmoji piratų auka buvo iš Meksikos su Montesumos lobiais keliaujanti karaka dar tolimais 1521 m. Ją sėkmingai atakavo frankų karūnos kaperis Chuanas Florinas. Jau tada, dar jaunasis Ispanijos valdovas ir imperatorius Karolis padarė reikiamas išvadas. Ispanija pradėjo drausti pavienių laivų keliones anapus vandenyno ir iš anapus, bet galutinai saugaus konvojaus sistema buvo patvirtinta Pilypo II (1527-1598). Jos autoriumi, galutinai suformavusiam nuostatas, laikomas kapitonas Menéndez de Avilés ir ji, vos ne pažodžiui buvo nukopijuota po gerų 300 metų, kaip jau minėta per paskutiniuosius pasaulinius karus.

Visų pirmiausia, nežiūrint to, kad prekybiniai arba krovininiai laivai, pagal tuos laikus, ir taip ganėtinai menkai skyrėsi nuo karinių, jiems be karinių laivų konvojaus keliauti buvo uždrausta. Po to, iš vis, maršrutu Amerika – Ispanija, „aukso“ reisai buvo vykdomi tik du kartus per metus. Dar prieš reisą, neretai būdavo surenkama informacija iš rezidentų esančių kitų šalių kolonijose, numanomame maršrute pasirodydavo žvalgybiniai lengvieji laiveliai.

Lavų flotilė, kartu su kariniais laivais, siekdavo iki 30 (ir net daugiau) laivų, o esminė sistemos dalis buvo, kad visi jie būtų vienas kito matomumo zonoje. Naktį buvo išdirbta signalinė šviesų sistema. Pagrindinis atpažinimo ženklas – specifinis didelis žibintas laivagalyje.


Štai čia ir raktas į atsakymą, kodėl tiek daug piratų „žygdarbių“ sausumoje, ir jų beveik nėra jūroje (holivudų-bolivudus ir kapitonus bladus palikime ramybėje). O esmė tame, kad jūroje tokia konvojaus lydima flotilė buvo realiai neįveikiama („Nenugalimoji Armada“, nežiūrint prgariškų oro sąlygų, tą gerai pademonstravo). Tuo tarpu menkai įsitvirtinusios naujakurių gyvenvietės, kurios neretai dar buvo priklausomos nuo „siuntinių“ iš Europos, buvo nors ir net toks gardus, bet lengviau pasiekiamas kąsnelis (jų apiplėšimas Dreikui pasaulinės ekspedicijos metu ir davė didžiausią grobį). Bet ir tai... ispanai nesnaudė ir darė išvadas – fortifikacijos pradėjo dygti kaip ant mielių... Ir tik, kai jau Auksinės Ispanijos saulėlydis įsibėgėjo, pradėjo rastis vienas kitas „genialus“ kapitonas, toks kaip garsusis Morganas (1635-1688)... Bet net ir tada, iš esmės piratų legendos susivedė daugiau į taip vadinamų „chalupų“ (chalupas) puldinėjimus ir užgrobimus, kurių Ispanijos karūna nė nejuto (tai didesni ar mažesni kursuojantys tarp salų, kartais bandantys pavieniui pasiekti kitus kontinentus užsiimantys pervežimais laiveliai)...

Na, o čia jau ir XVII a. ant nosies... ir piratus, kurie siautėja taikos metus į nagą pradeda imti visos kolonijinės valstybės...



Žodžiu, piratinis romantizmas tai gražu, bet toks užsiėmimas tai tebuvo „rusiška ruletė“, kurią išaukštino kraujo ir parako kvapo nežinantys romantikai ir propogandistai...

 

 
 


 

 

2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Kai plunksna žudo tiesiogine prasme...




Taktinis rašiklis... Nusišypsojote? Taip, ši žodžių kombinacija neretai kelia šypseną, o be reikalo. Nors, kita vertus, suprantama – „taktinės“ parduotuvės parduoda daug, kartais net labai patogių „taktinių“ dalykėlių, tame tarpe ir „taktinius“ rašiklius, kurie neskęsta, šviečia, su kompasais, su magnetais, su skeltuvais, su peiliukais, su lazeriukais ir... ir net nenustebčiau, jei atsirastų toks, kuriame galima paslėpti kokį sumuštinį... Bet iš esmės, jie tik žaislas... žaislai... atšakinė produkcija masiniam pirkėjui... O pavadinimas kilęs būtent nuo tokio rašiklio, kuris iš ties mirtinas. Ir be jokios perkeltinės prasmės... Nuo tokio rašiklio, kurį pagamino „Stingeris“ su kodiniu pavadinimu „Penguns 101”.


Nuo seniausių laikų, kai tik atsirado parakiniai šaunamieji ginklai, žmonija ir šviesiausio proto meistrai (inžinieriai, konstruktoriai) negalėjo nustygti vietoje ir vis konstravo, ir bandė tai suderinti kelis nesuderinamus daiktus, tai vieną daiktą paslėpti kitame (kaip pavyzdžiui, pistoletai raktai), tai paversti jį į nematomą, taidar ką nors tokio ypatingo. Ir, vertėjo, beje, tai daryti.
  Ypač šaunamųjų ir šaltųjų ginklų maskavimas kasdieniniuose daiktuose išpopuliarėjo XIX a., Anglijoje, Viktorijos epochoje. Kaip pavyzdžiui lazdos. Na tos, kurios buvo kiekvieno save gerbiančio džentelmeno atributas. Ko tik ten į jas neprikišdavo?! Ir durklus, ir smaigus

(tukus ar estokus), tai pripildavo švino, kad būtų kaip vėzdas, tai, žiūrėk ir kokią šaudyklė įmontuodavo. Ypač tai tapo įmanoma, kai atsirado kapsulės, o kai jau paplito Dreizi tipo adatinis skiltuvas, tai jau ir iš vis nubangavo. Žodžiu, nevertėtų apsigauti, kad džentelmenas po kokį Londono Haidparką vaikštinėjo pasikliaudamas tik polismenais, iš tiesų, jie buvo visai rimtai ginkluoti (išskyrus slyvanosius, kurie, tarkim, labiau vertino lazdą-gertuvę)...


Taip, žingsnis po žingsnio, 1920 m. pasirodė pirmasis šaudantis rašiklis... Vienašūvis. .22 kalibro. Patikėkit, tai tam tikromis sąlygomis – labai rimtas kalibras ir visai geras šovinys. Jeigu iki antrojo pasaulinio karo šis išradimas neturėjo kažin kokios paklausos (buvo laisvoje prekyboje, netgi rekomenduotinas keliautojas, komersantams, komivojažieriams ir t.t..), tai jau Antrajame, jis tapo vos ne žvalgybininko antruoju (na, gal trečiuoju) vardu. Taip sakant. .22 kalibro trumpos distancijos šaudyklę, ganėtinai lengva užmaskuoti...


Nors, po teisybei, .22 kalibru neapsiribota, buvo variantų ir stambesnių, kaip pavyzdžiui Stingerio plunksnakočio variantai po 91-mųjų: 22LR, .22WMR, .25ACP, .32 ACP ir .380...
 
 


Bet tai niekis, lyginant su tai iki kokių neįtikėtinų techninių sprendimų aukštumų buvo pakilęs rašiklis šaudyklė Šaltojo karo metu... Šitų inžinierinių unikumų, matyt net neįmanoma suskaičiuoti... Buvo net variantų, kai sujungus kelis tokius rašiklius ir uždėjus spec optiką, šitoji kombinacija galėjo pavirsti į mažo nuotolio snaiperinę šaudyklę...

Štai, jo (Šaltojo karo) kažkuriame pabaigos etape, jiems, tiems šaudantiems rašikliams su visokiausiom dar papildomom funkcijom, ir prilipo žodelis „taktinis“ (ataskaitose, būgtai galima jau sutikti apie 70-tuosius). Ir visa tai nebuvo užmiršta, o pergalvota, perkonstruota ir adaptuota masiniam pirkėjui. Tad daugiafunkcijiniai rašikliai su išdidžiu prierašu "Tactical pen", po kurio laiko atsiranda ir prekyboje... Tik be šaudymo funkcijos... jos (tos funkcijos) ieškokit tarp kariškiams ir žvalgybininkams skirtos produkcijos...