2018 m. vasario 22 d., ketvirtadienis

Žanas Detailis... uniforma, kuri galėjo būti...





Taip, tai dar vienas „karo“ dailininkas: Žanas-Baptistas Eduardas Detailis (Jean-Baptiste Édouard Detaille, 1848-10-05 – 1912-12-23).

Nežiūrint to, kad jau nuo 1802 m. buvo galimybė jau gauti fotogramas, o 1855 m. nuotraukose pavykdavo perteikti spalvos jausmą, Žanas Detailis buvo pripažintas beveik oficialus Prancūzijos karinių pajėgų meninkas.

Gimė ir gavo išsilavinimą Pikardijoje, o jo senelis buvo Napoleono ginklų tiekėjas. Tačiau, kartu, ir dailininkas menininkas. Būtent jis Žaną suvedė su Napoleono karo dailininku Žanu-Luisu Ernestu Meisonieriumi (Jean-Louis Ernest Meissonier 1815–1891), kuris iš esmės ir tapo jo mokytoju.
Palyginimui: Meissonier'ius, 1814, Campagne deFrance
Detailas pasižymėjo kruopštumu, išradingumu ir beprotišku dėmesiu smulkioms detalėms. Debiutavo 1867 metais su paveikslu „Bugnininkas“, kur buvo vaizduojama Prancūzijos revoliucija, o siužetas neparemtas jokiu įvykiu – tiesiog iš galvos ir jo pačio susigalvotas. 

Prasidėjus Prancūzijos-Prūsijos karui (1870-71), stojo savanoriu į 8-tąjį Prancūzijos mobilųjį batalioną. Dalyvavo Paryžiaus gynyboje. Susipažinus su kareivišku gyvenimu ir jo smulkmenomis, jo tapyba tapo dar kruopštesnė ir didelė dalis pastangų atiteko būtent vaizduojamo siužeto detalizavimui. Negana to, drąsiai eksperimentavo su akvarele ir aliejumi (turiu galvoje dažus). Tad praktiškai kai kurie jo darbai, galbūt net pranoko nuotraukas, jais galima remtis kalbant apie atskirų Prancūzijos dalinių, o taip pat ir jų priešininkų ar sąjungininkų ekipiruotę, ginkluotę... net kasdieninio kariško ir civilinio gyvenimo ypatumus.

Pedantiškas ir neramus dailininkas 1885 metais išleido savo knygą/albumą „L'Armée Française“, kurioje buvo 300 piešinių karine tematika ir 12 reprodukcijų.
Beje, bendradarbiavo su dokumentinės ir siurrealistinės fotografijos pradininku – Eugenijumi Tgetu (Eugène Atget, 1857-1927) – jis buvo vienas iš pirmųjų, kuris įvertino šio fotografo talentą ir įsigijo pirmąsias jo nuotraukas, kurias, matomai, naudojo kurdamas savo paveikslus. Beje, jis turėjo gana didelę karinių uniformų ir jų detalių kolekciją, kurią naudojo kurdamas savo paveikslus. Visi ši kolekcija po jo mirties neatlygintinai buvo perduota Paryžiaus Karo (Armijos) muziejui.

Na ir dar įdomu tai, kad 1912 metais Karo ministerijai pristatė eskizą-projektą dėl naujos Prancūzijos karinių pajėgų uniformos. Ministras šio projekto nepatvirtino, tačiau pasiūlytos spalvos, kai kurie elemantai ir adriano šalmas, vis tik buvo paimti modeliuojant naująją uniformą, su kuria prancūzai jau dalyvavo I-mame pasauliniame kare.


Pasiūlytas uniformos projektas
Na ir pabaigai belieka pasakyti, kad buvusioje eseserkėje - Savoko Sąjungoje jo darbai buvo labai stipriai nepageidaujami. Į albumus ir katalogus neįtraukiami, knygų iliustracijose nenaudojami arba jų (darbų) detalės buvo ypač atrenkamos ir cenzūruojamos.
de sous-lieutenant du 20e chasseur



The Camp Barber

Retour de Carabiniers de La Charg
Revue camp de Châlons (manevrai))
Obsèques de Danrémont (atsisveikinimas su gen. Danremontu)
Battle of Fontenoy
battle of Mars la Tour, 1870
Le General d'Hautpoul a Cheval


Vive L'Empereur
Grenadierius


Hussard, 1890

Imperial Guard, Grenadiers a Pied at the Battle of Mars-La-Tour









 

2018 m. vasario 1 d., ketvirtadienis

Riteriai... riterystė... Pradžia (I dalis)






„Kai žmogus buvo išvarytas iš Rojaus, o į pasaulį atėjo karai ir visokios kitokios negandos-gadynės, kurios jį griovė, tada ir atsirado riteriai: riteriai, kurie privalėjo ginti žmones (žmoniją) ir žaboti (pažaboti) jų nedoras aistras. Tik vienas žmogus iš tūkstančio – pats stipriausias, pats ištikimiausias, pats kilniausias ir vyriškiausias – buvo išrenkamas riteriu. Jis turėjo žirgą – patį kilniausią gyvulį iš visų likusių gyvūnų – ir pačius geriausius šarvus, kokius tik galėjo gauti... O jo ginklanešys turėjo būti prasčiokas, kuris už jį dirbdavo žemę ir išlaikydavo gyvulius...“ – taip savo laiku rašė Ramonas Lulija – „Libre del ordre de cavayleria“ apie XIII amžiaus pabaigą... Na ką, praktiškai trumpai ir aiškiai, kas gi yra tas riteris. Bet ne pilnai ir per daug šiurkščiai...
Taigi, riteris, tai žmogus priimtas-įšventintas į tam tikrą karinę „kastą“. Jų nereikėtų maišyti su titulais ar mandagiaisiais kreipiniais. Tokių kaip „ševalje“, „seras“, „herr“, kavalierius (caballero)...
Tiesą pasakius, vokiškasis „ritter“ ar nuo jo kilęs lietuviškasis „riteris“, išlaikė kur kas daugiau pirmapradės prasmės, nei vis kiti. Beje, angliškasis „knight“, taip pat labiau atitinka „karžygio“ prasmę, nei riterio.  Patys anglai ar net vokiečiai, literatūroje, dažnai vietoj „knight“, norėdami pabrėžti asmens priklausomybę riterių „kastai“, naudoja prancūzišką atitikmeny „chivalry“ (nuo pranc. „chevalier“). O prancūzai, pradedant lengva Burgundijos valdovų dėka, sunkiuosius ponus raitelius nuo riterių atskyrė žodžiu „žandaras“. Kitaip tariant, tarp žandarų galėjo būti riterių, tačiau ne visi žandarai riteriai... Ypač nuo XV a....

Iš kur tokia painiava? Ganėtinai lengvas atsakymas – riterių luomas kilęs iš raitelių. Praktiškai visus „riterių“ pavadinimus išvertus – tai bus „raitelis“... kavalierius... kavaleristas... Tad verčiant kokią knygą ar rašytojui naudojant „raitelio“ atitikmenį, visada buvo ir bus painiava – ar tai riterių būrys, kurie iš ties riteriai, priklausantys riterių kastai-ordinui, ar tai kokių „baronų“ ar kilmingų turtingų didikų raitelių būrys... Kitaip tariant, jei Lietuvoje riterystė būtų susiformavusi kartu su germaniškomis šalimis – tai matyt - riterio sąvoką būtų perėmęs žodis „raitelis“ na, o gal „rikis“ (ko gero didesnė tikimybė, nors jie, šiaip, giminingi)...

Ypač ankstyvuosiuose tekstuose „chevalier“ ar jo analogas – raitelis – visiškai nereiškė įšventinto „riterio“. Išimtis – bažnytininkų (vienuolių karių) ordinų raiteliai (tamplieriai, teutonai, maltiečiai/gospitaljerai ir t.t.). Į tokius ordinus buvo įšventinama pagal tuos pačius riterystės sampratos kanonus, tik pakraipa visiškai religinė, kur pasaulietiškumo ne kažin kiek liko, tad jų broliai „raiteliai“ – visada buvo riteriai - tiesiogine šio žodžio prasme.

Taigi, ne kiekvienas kilmingas žmogus buvo riteris ar net, kai kur, galėjo tapti riteriais, nors turėjo teisę į kreipinį „chevalier“, „sir“, „caballero“ ir t.t... bet apie tai kiek vėliau...

Katafrakto rekonstrukcija
Kaipgi atsirado tokia „kasta“-ordinas , kaip riteriai? Įdomus klausimas... Bet jis siekia gerokai gilesnius laikotarpius, nei dažnai priimta manyti. Daugumas juos sieja su pirmaisiais kryžiaus žygiais, bet tai nebūtų tiesa. Tiksliau – pusė tiesos – jie galutinai tuo laikmečiu XII a. - susiformavo ir šiam susiformavimui, be abejo, įtakos turėjo pirmieji kryžiaus žygiai... ir be abejo bažnyčia... Nors sąvoka jau egzistavo... Ir labai seniai. Kai kurie-ne kurie, bando pripaišyti, kad riteriai kažkokiu stebuklingu būdu perėmė Bizantijos katafraktų tradicijas... Ne, tai jau visiška netiesa – čia makaluojamasi su tam tikra ginkluotės ir karybos patirties aspektų perėmimu, bet ne tradicijų, o juo labiau sampratos. Katafraktai čia iš vis nė prie ko. Pavyzdžiui langobardai arba kitaip – lombardai, kovėsi pagrinde raiti. Net yra išlikę kiek kainavo žirgas su visais pakinktais – du vergus arba trečdalį visiško laisvojo varguolio (643-tieji, karaliaus Rotari įstatymų rinkinys „Langobardų tiesa“). Taigi, langobardai VI-VII amžiuje, pasak benediktinų vienuolio, karolingų istoriko Pauliau Diakono (Рaulus Diaconus, 720-799), turėjo metalinius šalmus, krūtinės/kūno apsaugas/šarvus (pagal archeologines rekonstrukcijas – žvyniniai šarvai pasodinti ant odos, kur žvyneliai perdengia vienas kitą – Trozino pilies radiniai) ir kojų apsaugas/šarvus – ocrea.
rekonstrukcija

Pasak Tacito (apie 98 m.), dalis germanų, kurie vėliau buvo pavadinti frankais (prancūzais), net nemokėjo kautis pėsčiomis (arba nenorėjo). Jie buvo ginkluoti metaliniais šalmais, odiniais arba metaliniais šarvais (loricae - segmentiniai šarvai), turėjo ietis, skydus ir, kai kurie, net kalavijus... Beje, ietys... Pasak to pačio Tacito, jos (tos ietys) buvo itin efektingos: trumpos, su labai siauru ir ilgu, be proto aštriu antgaliu (pėstininkai turėjo turėjo ir pilumus mėtymui – po kelis ant kelių karių, tačiau kažkokių dėmesio vertų šarvų - neturėjo) ir jie tas ietis vadino „framae“ – šis žodis ir davė dalies germanų pavadinimui - „frankai“ (viena iš daugybės versijų). Taigi, frankai savo vadus rinkdavosi pagal kilmę, turtus, šaunumą, ištikimybę, pasišventimą... Nieko neprimena?.. Ypač turint galvoje, kad frankai, viena iš nedaugelio germanų tautų, kurią mažiausiai paveikė Vakarų Romos kultūra. Jie joje buvo žinomi, kaip abejotini sąjungininkai, kurie nepriima Romos teisės, gyvena savo papročiais, mėgsta laužyti sutartis ir t.t., ir pan...

„Mūšio lauke vadui buvo gėdinga, jei jo kariai jį pralenks šaunumu, o jo karys užsitrauks gėdą, jei jis savo šaunumu nusileis savo vadui. Jei karys paliks mūšio lauką vadui žuvus, užsitrauks gėdą visam likusiam gyvenimui... Vadai kovojo vardan pergalės, o kariai vardan savo vado...“...

Panašiai kaip ir Tacitas, kiti liudininkai panašiai aprašo frankus (turima galvoje germanų tautas gyvenusias pagrindinai dabartinės Prancūzijos-Belgijos šiaurinėje teritorijoje). Visai gali būti, jog XX amžiaus mitą apie riterių kildinimą iš katafraktų (iki to laiko niekam net abejonių nebuvo, jog katafraktai čia nieko dėti) sukėlė konstantinapolietis Agatijus Mirinėjus arba Agatijus Scholastikas (Agathias Scholasticus, 536-582) savo „Istorijoje“, kur juos aprašo kaip vargšelius, kurie neturėjo šarvų, o į mūšį eidavo plikomis galvomis... Taaaaippp... Po jo „istorijos“ jau neišgirstamas Gregorius Turonensis (Gregorius Turonensis, 538-594m.), kuris rašo, kad frankai turėjo gerą ginkluotę ir šarvus, bei tai, kad jį šokiravo grafas Lodasas (grafas tuo metu – ne titulas, o tam tikros žemės valdytojas turintis teisę teisėjauti, valdyti savo žmones ir ne visais laikais šios žemės buvo paveldimos – netekus žemės – netekdavo ir grafo titulo), kuris į „Dievo namus“ įėjo su pilna ginkluote – šalmu, šarvais, skydu...
Taigi, raiteliai, kad ir negausūs, jau tada sudarė tam tikrą kilmingųjų luomą – dažniausiai jie smogdavo pirmuosius smūgius, tad gaudavo didžiausią grobio dalį, o tuo pačiu vis labiau įgydavo valdžios, šlovės ir atitinkamą visuomenės pagarbą – statusą...
François Ier armé chevalier par Bayard. Peinture de Louis Ducis (1817). Blois, château, Musée des BeauxArts.

Na ir riterio, raitelio etiketas... Na kaipgi be jo? Etiketas, be abejo, susiformavo jau iki XII a, tačiau užrašytas arba pabandytas užrašyti buvo tik minėto amžiaus antroje pusėje Etjeno de Eženo traktate – „Livre des manieres“, kur jis bando apibrėžti trijų luomų Vakarų Eropos socialinę sistemą. Ten minimas riteriai - „chevailerie“, jau minimas, kaip savaime aiškus ir visiems žinomas socialinis elementas, nepriklausanti jokiam luomui -  tai laisvas pagal prigimtį asmuo (gimęs nuo laisvos moters! Ne vergės! Ne servės! „De franche mere ne“), kuris davė įžadą ir gavo „šventąjį“ (pašventintą) kalaviją. Taip, jis riterių neišskiria į atskirą socialinį luomą, o juos vadina „ordinu“ – iš esmės, tuo metu, tai „kastos“ analogas. Šalia luomų. Tai yra jis, apie riterius ir riterystę, jau kalba, kaip apie savaime suprantamą ir nusistovėjusį tam tikrą kultą ar kastą, kuri jau turi savaime suprantamus papročius ir kultūrą... Bet, deja, nėra detalizacijos... Jei ji būtų – daug klausimų atkristų... Jis labiau akcentuoja tikėjimą ir „spaudžia“ ant to, kad riteriai, tai visų pirma - tikėjimo gynėjai... Tai, kad Eženo aprašomas kultas ar kasta (kaip patogiau) jau buvo susiformavęs gerokai iki jo gimimo, galima spręsti iš veikalo „Liber de Vita Christiana“ (apie 1090 m.), kur Bondzo de Sutri, pateikia tokią pastabą: „jei valdovų/valdytojų, senjorų ir riterių (čia - raitelių... panašiai iki baneretų/vėliavininkų – smulkiausiojo didiko feodalo, kuriam vėliau prilimpa ševalje...) nereikėtų kiekvieną kartą šaukti, tam, kad jie persekiotų atkritusius nuo tikėjimo eretikus ir atskirtuosius nuo bažnyčios... tada karių (raitelių) ordinas (ordene de chevalerie), tarp daugybės tikėjimo gynėjų - pasidarytu perteklinis (nebūtų jam vietos)“...

Ko gero ties XII a., šioje apžvalgoje reiktų ir sustoti, nes toliau galime kalbėti tik apie riterius – karius, kurie davė įžadus... įžadų kilmę... apie priesaikas... ir bažnyčios įtaką...  

Beje, be rašytinių pamokymų – na niekaip: riterystės „maldaknygė“- poema „Ordene de chevalerie“, ant kurios buvo užauginta daugelis būsimų kilmingųjų riterių, buvo parašyta nežinomo autoriaus ir viena iš langedoilio kalbų (Langedoilis – šiaurinė dabartinė  Prancūzija, Langedokas – pietinė) iki XIII a. vidurio. Ji iki pat XVI a. buvo verčiama, perrašoma, ją dažnai lydėdavo visokie veikalai (traktatai), poemos, kurių autoriai (vertėjai irgi), pridėdavo ar pripaišydavo nuo savęs, riterius lygindavo su Jėzum ir t.t.......

Na, bet tai jau kalba apie riteriškas vertybes... žirgus... ginklus... turnyrus... damas... tikėjimą...

Bet apie visa tai jau kitose dalyse... (II dalis - čia)
Pierre Du Terrail Chevalier De Bayard knighting Francis I by Henry Buguet in 1817