2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Top–10 realiai įkainuotų šaltųjų ginklų...




 



Jau pas mane bloge buvo keli topai: legendiniai kalavijai, žinomiausi kalavijai, literatūriniai kalavijai, magiškieji/mistiškieji ritualiniai peiliai ir t.t. Dabar siūlau realiai įkainuotų, o ne menamai „neįkainuojamų“ šaltųjų ginklų dešimtuką. Be abejo jis bet kuriuo momentu gali būti peržaistas, bet šiai dienai, kažkaip taip (jei kas turit naujesnių duomenų – mielai prašom - perstumdysiu).

Tiesa, nenustebkit, kad kaina visur doleriais (kai kur aukcionai buvo ir svarais, ir eurais, ir t.t.), tiesiog tai duoklė pasaulinei tradicijai. Tik tiek...

 

10. Katana „Kamakura“ – 1992 m. už 418 tūks. $. Datuojamas XIII a. 125 tokie kalavijai paskelbti nacionaline vertybe: juos draudžiama išvežti iš šalies (Juyounkabazai).





9. Admirolo Nelsono (Horatio Nelson, 1st Viscount Nelson, 1st Duke of Bronté, 1758-1805) kardas. – 2002 m. parduota už 541,72 tūkst. $. Pats savaime nieko neypatingas, išskyrus tai, kad priklausė garsiajam admirolui ir kartu su jo kitais daiktais ir dokumentais pratūnojo paslėptas 200 metų medžio drevėje(paslėptas Aleksandro Devisono – Nelsono bičiulio, rasta 2001 m.).



8. Talvaras (vardo kaip tokio neturi – išvertus – tiesiog "kalavijas"). Indiškas vienašmenis kalavijas. Kaip ir klasika. Įdomu tai, kad pati geležtis europietiško tipo. Manoma, kad priklausė Didžiųjų Mogolų padišachui Šachui Džachanui (~XVII a. pirma pusė). Parduotas 2007 m. 717,8 tūkst. $.



7. Medžioklinis peilis. Manoma, kad priklausė Kuianluniui (Qianlong) – Madžūrijos šeštajam imperatoriui iš Cino dinastijos. Tiesiog medžioklinio peilio klasika: antilopės kaulo tuščiavidurė rankena, kurioje galima laikyti valgio lazdeles ir dantų krapštukus. O štai makštys – iš raganosio rago. Auksas, pusbrangiai akmenys ir t.t... Aukcione parduotas 2009 m. už 1,240 mln. $.






6. Generolo Granto (Hiram Ulysses Grant, 1822-1885) paradinis kalavijas. Generolas Grantas šį kalaviją gavo dovanų iš Kentukio piliečių, kai 1864 m. tapo vyriausiuoju JAV karinių pajėgų vadu. Kalavijas turi 26 deimantus iš kurių sudėlioti Granto inicialai – USG. Šis gražuolis parduotas už 1,6 mln. $ 2007 m.




5. Kaip nekeista – šiuolaikinis darbas. “Rytų perlas”. Tai peilis, kurį 1966 m. pagamino Basteris Varenskis (Warenski) 1966 m. (jam tada tebuvo 20 m.). Jie vėliau tapo žinomiausių prašmatnių durklų-peilių kūrėju. Šis gražuolis pagamintas Japonijoje, rankena inkrustuota 153 smaragdais, 9 briliantais ir auksu. Parduotas už 2,1 mln. $.
  
4. Šacho Džachano durklas. 2008 metais parduotas už 3,3 mln. $. Šį kartą užrašas ant durklo aiškiai įrodo jo kilmę ir savininką.



3. Nasridų dinastijos durklas. Šiaurės Afrika. Tokie buvo populiarūs Ispanijoje XV-XVI amžiuje. 2010 metais parduotas už 6 mln. $.


2. Napoleono kardas. Pats brangiausias ir prašmatniausias (turėjo jis jų gi ne vieną). Jo vertė sukilusi vien dėl to, kad būtent ją jis segėjo 1800 m. per Marengo mūšį. Kardas paskelbtas nacionaline vertybe. Jį uždrausta išvežti iš Prancūzijos. O kaina skaičiuojama pagal tai, kad 2007 m. vienas iš tolimų Napoleono palikuonių jį už 6,5 mln. $ pardavė kitam palikuoniui. Meistras Nicolas-Noel Boutet (1761-1833 m.; rūmų ginklininkas).


1. Na ir šiai dienai pats brangiausias – „BoaTengas“ (išvertus „Sklandanti brangenybė“) - kardas. Priklausė kinų imperatoriui Kuianlunui (Qianlong). Rankena nefritinė. Tokių buvo pagaminta 90. 2008 m. parduotas už 7,7 mln. $. Visi išlikę, laikomi nacionaline vertybe.

 



 

 

 

2019 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Širdžių ėdikas... Herzmäre… Už legendos šydo…





Ką galite pagalvoti šiais laikais išgirdę posakį „širdžių ėdikas“? A, ha... O realybėje, iš kur jis kilo?
Aišku, kad yra įvairių hipotezių, pradedant poetiškąja, jog tai aforizmas. Tos romantiškosios, be abejo gražios - bet tik tiek, o štai tikroji posakio esmė gali slypėti po visai realiais atsitikimais... Tiesiogine prasme... Ir nelabai mūsų akimis žiūrint gražiais atsitikimais.
Ir pirmiausia jis gimė, kaip meilės trikampio išdava... Gali būti, kad legenda mus pasiekia iš beprotiškų amžių glūdumų, tačiau pirmoji plačiausiai žinoma užrašyta drama buvo Konrado Viurcburgiečio (Konrad von Würzburg, 1220(30)-1287 m. – apie jį patį nesiplėsiu), kūrinyje „Herzmäre“, ir plačiai pasklinda po Vakarų Europą. Jei anksčiau tai galėjo būti tik legendos ir padavimai ar kraupios pasakėlė nakčiai, tai po Konrado šis siužetas tampa nelaimingo meilės trikampio sinonimu. Galimai galėjo būti ir pamėgžiotojų (veikiausiai ir buvo…)…
Legendos esmė tokia, kad buvo toks riteris, kuris įsimylėjo ištekėjusią „Frau“, bet jų aistringai meilei visomis tiesomis ir netiesomis (kipšas toks) trukdė jos vyras. Tad riteris iškeliavo į Palestiną, kurion keliaudamas iš meilės ilgesio nukaipo. Tik prieš mirtį dar prisakė nusiųsti jo širdį mylimajai. Tarnai priesaką įvykdė, bet "bjaurusis" baronas perėmė siuntinį - tai yra - širdį ir įsakė ją patiekti pietums. Žodžiu "bla-bla-bla"... ir „Frau“, sužinojusi, jog suvalgė savo meilužio širdį, miršta iš širdgėlos ir gėdos...
Žodžiu, „širdžių ėdikas“ ar „ėdikė“ folklore visai ne retas atvejis ir jis tikrai susijęs su meile... Tik vėlesniais ir visai nesenais laikais kažkada įgavęs kitą prasmę... Na ir, šis motyvas, neretai perpasakojimas įvairiausių taip vadinamo renesanso autorių. Jį galima sutikti ir Bokačio devintoje novelėje, ir Margaritos Navarietės 32-oje... Bet apie ją - kiek vėliau, nes ganėtinai įdomi josios istorijos versija, o dabar apie pačias širdis...
Ričardo Liūtaširdžio širdis
Širdis simbolikoje, be abejo, užima labai svarbią vietą. Bet, tai, vėlgi - labai senos tradicijos ir paremtos realiais veiksmais, o ne romantiniais polėkiais. Esmė tame, kad apie XII a. nuo frankų paplito paprotys širdį laidoti atskirai. Tai yra, karžygys-riteris, iškeliavęs į kokią „palestiną“, neretai prisako jo mirtie/žūties atveju parvežti ir palaidoti jo širdį jo pačio pasirinktoje vietoje. Kūną pargabenti tais laikais buvo nerealu, o štai didiko širdį, kokioje švininėje dėžutėje – visiškai įmanoma. Tad kūnas sau, širdis sau... Ir šitas paprotys, jau praradęs savo pirmykštį praktiškumą, kuo puikiausiai atžingsniavo iki XX a. (net XXI a.). Patys gi žinot apie Kostiušką ir Pilsudskį... ar ne? Žodžiu, toks paprotys buvo gajus ganėtinai ilgai ir kilmingųjų tarpe buvo populiarus per visą amžių virtinę. Dabar jau egzotika ir vos ne iškrypimas, o štai anuomet – savaime suprantamas dalykas... Ir šūksnis „užkaskit mano širdį prie...“ ar „mano širdis lieka su...“ -  kai kuriais atvejais turėjo fizinę prasmę...
Štai, tik mažytis sąrašėlis:
- Ričardas Liūtaširdis... jo širdis net 2012 metais buvo ekshumuota tiriant jo mirties priežastis (Širdis buvo palaidota Ruano Noter-Dame);
- Robertas I – Škotijos karalius...
- Lokanas – Dublino vyskupas...
- Anos Bolein – širdis Ervartone, jos jaunystės miestelyje...
- Šopenas – širdis Varšuvoje...
- Otas Habsburgas... Paskutiniojo Austro-Vengrų imperatoriaus kūnas Vienoje, o širdis 2011 m. perlaidota Vengrijoje Panonchalmo abatijoje...
Na, žodžiu, iš esmės – sąrašas begalinis...

Margarita Navarietė
Bet grįžkime prie legendų... Labai įdomi „širdžių ėdiko (-ės)“ arba „meilės trikampio“ Margaritos versija. Ir, tarp kitko, ten minimo barono veiksmai visiškai nesmerkiami, o netgi laikomi savaime suprantamais. Tarsi duoklė aniems laikams, vos ne kaip jo atlaidumo ir gerumo pavyzdys. Žodžiu, pagal siužetą, tai veiksmas frankų karaliaus Karolio VIII valdymo laikotarpiu (XV a. pabaiga). Jo kurjeris ir pasiuntinys (didikas be abejo) išvyksta į Šventąją Romos imperiją, kur priverstas naktį, kažkur pasienyje, apsistoti pas baroną. Kaip paaiškėjo, baronas labai vaidijosi su savo žmonos gimine - bijojo ir laukė jų antpuolio ar kažkokio tai keršto ir pasirodo, visa tai vyko dėl jo vokiškosios gražuolės žmonos neištikimybės. Jis ją aptiko su meilužiu, meilužį nudobė, ją nuskuto plikai, atėmė visas žmonos teises (va, kaip!) ir jos spintoje pakabino meilužio skeletą be kaukolės. Iš kaukolės jis padarė taurę (na, ne asmeniškai - tam meistrai yra): akiduobes užpylė sidabru ir kiekvieną kartą, kai nelaimingoji nusidėjėlė norėdavo atsigerti, gėrimus jai paduodavovo šioje kaukolėje... Va... Tik ši istorija baigiasi laimingai – niekas nieko nesuvalgė, o vyras, to biš – baronas, įsikišus kilniajam pasiuntiniui, priėmė žmonos atgailą ir jai atleido, ir laimingai toliau sau gyveno...
Na, va... štai jums ir dar viena - „skeleto spintoje“ - legendos pradžia...
Ah, tie meilės trikampiai... riteriniai romanai ir pamokslai.... jokios romantikos – vien tik aistra... ir bausmė... Už malonumus kartais tenka sumokėti...