2018 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Riteriai IV dalis. Ženklai ir tapatybė... ir džentelmenai, junkeriai ir ševalje...





Pav. iš 1500 metų "German Tournament Bookc"
miniatiūrų. Vatikanas, Biblioteca Apostolica .

„- Štai, pažiūrėkite, ar matote tą riterį, kurio juodo skydo apvadai auksiniai? Tai Hovernas iš Roberdiko (Govern de Reberdick). O štai šis, ant kurio skydo slibinas su ereliu? Tai Argono karaliaus sūnus: jis, čionai, atvyko ieškodamas šlovės ir garbės. O štai tas, matote, tą kuris taip puikiai valdo ietį? O, pažiūrėkit, kaip jis nuostabiai atakuoja! Na, o tas, kurio skydas žalias ir ant jo leopardas... Tai Ignas (Ignoras) – damų numylėtinis, linksmuolis, garsus savo meilės žygiais...“ - tai laisva ir šiek tiek interpretuota Kretjeno de Trua (Chrétien de Troyes; 1135 —1183, riterinių romanų meistras) ištrauka iš riterinio romano „Lancelot, le Chevalier de la Charrette“ (Lancelotas, Vežimo riteris/kavalierius). Tiesą pasakius, ten surašyta dar „mandriau“ ar „kurtuaziškiau“, jei galima taip išsireikšti. Ir, iš ties, tai, kaip ir praeitos, dalies pratęsimas. Tik kiek kita prasme. Tiesą pasakius, šios temos būtų galima ir iš vis nevystyti arba nuplaukti tradicine  (standartine) vaga į heraldikos labirintus, jeigu ne vienas "BET"...
Taigi. Kovos ir turnyrai... Riteris nebuvo vien tik karys, jis dar buvo – viešas žmogus - "artistas", kitaip tariant, nors už šiuos šventvagiškus žodžius, dabar mane galėtų iškviesti į dvikovą. Ir nežiūrint to, ką jis apie save besakytų, riteris turėjo būti matomas ir atpažįstamas, o atpažinus - šlovinamas ir garbinamas... arba smerkiamas (taip, taip: ne be to)... Visada egzistavo šie klausimai: Kaip išsiskirti ne tik susigrūmus vyrui su vyru, bet ir stovint dar per atstumą nuo priešų? Tarp savų? Kad nedrįstų abejoti įgaliojimais? Kaip parodyti savo viršenybę? Ypač kai lekia strėlės? Akmenys? Riksmai, kauksmai, triukšmas ir mūšio gaudesys? Kai galva ir ypač veidas uždengtas?.. Net, kai dar nebuvo aklinų šalmų, veidas buvo dengiamas ir saugomas... Kai visi su daugiau ar mažiau panašia apranga?
Ir neužmirškim, kad anais amžiais (ką ten anais - net visai nesenais) - "medijos" triukų neišlepintam žmogui - spalvinis ir vizualinis pateikimas buvo labai svarbus. Kaip ir priklausomybė klanui, giminei, šeimai, valdovui, vietovei. Ir jei prie to dar pridėti iš amžių glūdumos atėjusias asociacijas, pasaulėžiūrą, bažnyčios ir šventikų peršamus įvaizdžius bei sampratą, tai susidarys labai įdomus pasaulėjautos mišinys.
Taigi. Senaisiais „geraisiais“ laikais, beje, kaip ir dabar, mūšio lauke atpažinimas „savas - svetimas“ buvo ne menkiau aktualus. Ypač, kai didelių skirtumų tarp priešų nėra. Ir ne mūšio lauke, be abejo. Kiekvienas bent kiek „didis“ nori būti atpažintas visur ir visada. Noras išsiskirti, gal ne pas visus, bet buvo visur ir visada. Ir tai, didžia dalimi, buvo būtinybė ir poreikis, o ne pompmastiška kokio karaliuko užgaida. 
Atpažinimo problema buvo sprendžiama nuo seniausių laikų ir visose civilizacijose. Tradicijų „savas-svetimas“ šaknų - net neverta ieškoti. O jei ir ieškoti, tai matyt, pradėti reikėtų nuo žmogaus išvarymo iš Rojaus.
Taigi. Riteriai. Kaip jį atpažinti nuo eilinio raitelio? Kaip atpažinti kieno jis? Kokiam siuzerenui prisiekęs? O gal kokią širdies damą nešioja savo širdyje (širdies damos netapatinti su sugulovėmis, meilužėmis, prostitutėmis ir žmonomis – tai pasirinktas moters idealas, ale kuriam tarnauja riteris, kuri jam įkūnija Šventąją Mergelę)? Kokia kyla asociacija? Plunksnos ir vėliava? Herbas? Ženklas? Nors ne. Eiliškumas, matyt, būtų kiek kitoks: ženklas-spalvos-herbas/vėliava. Ir tai, dėl vėliavos – su išlyga. Baneretai – tai jau privilegija, o kai kada – pareiga, o kai kur - jau žemiausias titulas. A... ir baneretas - nebūtinai riteris... Tai dažniausiai feodalas turintis prievolę atsivesti tam tikrą savo karių skaičių... Vėliau net laipsnis... (bet čia jau tarp kitko)...
Karaliaus Artūro mirtis (14-likto a. romanas)
Ženklų, emblemų ir herbų ištakų, aišku, visų pirma, reikia ieškoti karo lauke. Taigi, raitelis. Kas geriausiai matoma? Žinoma - šalmas. Kažkaip ypatingai papuoštas ir išskirtinis šalmas. Nebe reikalo, ne tik riterių, bet ir didikų ar net žymesnių ir nelabai žymių, o tik norinčiais tapti įžymiais arba įsivaizduojančiais, kad yra žymūs, karo vadų šalmai buvo auksuojami, sidabruojami, ant jo dedamos karūnos, vėliavėlės, plunksnos, kai kur - kokių nors žvėrelių uodegos ar net kailiai. Prikniedijamos netgi herbinės plokštelės ar pagrindiniai herbo simboliai. Ir taip - šalmas, o ne skydas. Skydą reiktų statyti į antrą eilę. Jis tik gerokai vėliau tapo riterio simboliu, kaip, pavyzdžiui ir kalavijas. Pats skydas, herbiniais ženklais pradėtas puošti gerokai vėliau. Taigi: skydas ir gūnia... Gūnia jau ne tiek riterio, kiek jo žirgo skiriamasis ženklas (taip, reiktų daryti skirtumus, jei norime suprasti anų laikų "dvasią"). Gal ir keistai skamba, bet vėliau, tiesa pasakius, ginkluotė, kaip skiriamasis luomo ženklas - gerokai supaprastėjo - ta prasme, kad ji tapo mažareikšmiu skiriamuoju bruožu ir visą "magiškąją galią" perleido piešiniams - simboliams ir visų pirma spalvoms ir jų kombinacijoms. Kuo ryškiau – kuo aiškiau - tuo geriau. Be to, gana anksti atsirado išskirti ir savo pavaldinius ir tarnus. Būtent - tai labai vėliau tampa labai svarbiu faktorių atsirandant naujosios riterijos kartai. Tad spalvos arba simboliai jau buvo dedami ne tik ant skydų, bet ir karo apsiaustų, kurie vėliau buvo stilizuoti ir pavirto į heroldų ir liokajų livrėjas. Ir štai čia, jau prasideda šiokia tokia takoskyra link naujosios riterijos susiformavimo. O esmė tame, kad šiuos ženklus-herbus žemvaldžiai parsinešdavo į savo lenus. Parsinešdavo ir jiems suteikdavo kažkokį individualumą. Gana greitai jie tapo jau jų pačių ar šeimos ženklais ir herbais. Gyvenimas bėgo, keitėsi, neretai patys vasalai ar jų atžalos tapdavo riteriais, valstybininkais, naujų dinastijų pradininkais ir tas pirminis, kažkada iš karo lauko parsineštas skydas – tapdavo jau jų herbų ir antspaudų prototipu...  Pavyzdžių, Vakarų ir Centrinėje Europoje – kiek tik nori. Užtenka pasidairyti po bet kokią grafystę ir panagrinėti tenykščius genealoginius medžius. Ir, skirtingai nuo kažkodėl susiklosčiusio stereotipo - tai buvo toleruojama. Kitaip tariant, bet koks baronas, turėjo teisę turėti savo arba savo šeimos herbą. Ir, skaitytojui, prisiskaičiusiam Valterio Skoto riterinių romanų,  nuo šių žodžių - tegu nesvaigsta galva. Tai buvo aksioma. Tai - taisyklė, kurią ignoravo romantizmo epochoje ir apie kurią neparašė mokykliniuose vadovėliuose. Greit paaiškinsiu, kas tai. Ir ne savais žodžiai.  Geriausiai šią taisyklę ar aksiomą suformulavo vienas ir garsiausių, o gal net pats garsiausias savo laikmečio juristas Barloto de Saksoferato (Bartolus de Saxoferrato; 1314?-1357) savo veikale „De insigniis et armis“.  Ir formulė buvo elementariai paprasta: "Kiekvienas turi teisę į herbą ar giminės ženklą, kad išsiskirti arba išskirti savo šeimą ar giminę. Tik tiek, kad valdovo suteiktas herbasyra aukščiau visų kitų, net jei tie visi kiti yra senesni už valdovo suteiktą ar priskirtą...". Štai taip. Pasakysiu paprasčiau – jei turi tiek galios, kad gali apginti savo ir savo šeimos/giminės garbę – turi teisę į herbą. Ir ši formulė veikia iki šių dienų. Niekas nepasikeitė. Galima atversti bet kokią, pavyzdžiui XIX a. miestų gyventojų surašymo knygą/metriką – ten pilna visokiausių herbų, herbukų ir net neįtikėtinai keistų. Net neatitinkančių jokių heraldikos taisyklių emblemų.
Na taip: ir tai nesmerktina - juos gi ne valdovai suteikė jie paveldėti arba kažkuriame dinastijos etape gauti, prisisavinti (o kiek legendų, kaip jie gauti ir ką jie simbolizuoja!)... Ir Tik Valdovo suteiktiems herbams preciziškai taikomos heraldikos taisyklės.  Tarp kitko, beje, panašiai atsitiko ir su Prūsų ar Latvių baronais. Atėję Livonijos ir Teutonų ordinai nieko kažin ko neišrado. Jie atsinešė tokią tvarką, kokia buvo pas juos. Krikštijo kažkokias gentis, o genties vadas-vyriausiasis, neretai tapdavo baronu. Baronu su lenu. Ordino vasalu. Ordinas pakankamai dosniai dalino raštiškus baronystės liudijimus. Bet už tai, baronas privalėjo dalyvauti jų rengiamuose karuose (pavyzdžiui, tas pats Herkus Mantas su Ordinu dalyvavo nukariaujant ar numalšinant sukilimus Semboje, kur ir išėjo karo mokslus). Aišku, kad šie "naujieji" baronai turėjo kažkokius tapatybės ženklus, savo senus, gal net pagoniškus giminės ženklus arba juos perėmė iš savo siuzerenų - arba adaptavo... Kai kur suliejo. Tai viena iš priežasčių, kad šių regionų baronų herbai, tie kurie išliko, nes XII-XIII a. herbynuose vaizdavo tik pačių iškiliausių valdovų ir giminių herbus, šiek tiek, sąlyginai, skiriasi nuo kitų herbų, kurie buvo likusiojoje Šventosios Romos Imperijoje...
Bet karo ar karvedžio ženklas tai dar ne viskas. Nusistovėję ir senesnių didikų ženklai labai greitai nugulė ant antspaudų. Jau XII amžiuje atsiranda antspaudai su aiškiais didiką ar valdovą identifikuojančiais simboliais. Tačiau simbolikoje dar vyravo pakankamai didelis chaosas. Geriausias pavyzdys -  Normandiški gobelenai. Tos geometrinės visokios figūros ant skydų – tai ženklai, bet dar toli gražu – ne heraldiniai. Kai kurie, vėliau tapo ir heraldiniais, kai kurie  - taip ir liko tik giminės ženklu ar tik kažkokiu simboliu: kaip, pavyzdžiui - Merovingų lelija ar Gedimino stulpai, ar, net - Liuterio rožė... Žodžiu, antspaudų pasirodymas, iš esmės sutampa ir su ženklų ant skydų sistemos atsiradimu. Tai jau buvo nusigulėjusios ženklų sistematizacijos išraiška – toli gražu - ne startas, bet pradžia.
 Iki XII a. ir kažkiek vėliau (ne taip staigiai viskas keitėsi), skydai dažniausiai buvo puošiami dar net nežinant kam jis priklausys (ne apie eilinius karius, pasakytina) - svarbu, kad „gražiau“ pagal meistro ir jį įsigijusio kario supratimą... 
 de Meulan

de Vermandois
Na, štai, žingsnis po žingsnio ir labai jau greitai, beveik tuo pat metu, apie 1100 – tuosius metus, atsiranda katalogai/herbynai. Bet juose galima aptikti tik pačius žinomiausius valdovus ir didikus. Žodžiu, sistematizuotų ženklų įsitvirtinimą reikėtų laikyti XII a.: jau jo pradžioje ženklai tampa ne tik individualios asmenybės, bet ir giminės ženklu: pavyzdžiui, grafo Valerano de Melano (Galéran IV de Meulan, 1104 —1166) antspaudas – šachmatų lentos kvadratėliai – juos jau savo antspaude naudoja ir du jo dėdės pagal motinos liniją (de Vermandois giminė) tik spalvos kitokios. Ir tokių pavyzdžių einančių, iš to laikmečio - nemažai. Tik tiek, kad jie dar neturėjo jokios apčiuopiamos sistemos. Tai dar buvo suvokimo ar pasaulėžiūros, ar paprotiniame lygyje. Teisinio statuso, kaipo irgi dar nebuvo. Tai daugiau paprotiniai šventai puoselėjami dalykai. Dar ne materialus turtas (taip-taip!), bet jau garbės ir kilmės simbolis. Ir, tuo pačiu - niekas nedraudė jų pildyti ar pridėti – nuimti nepatinkančią dalį, pridėti patinkančią... Įpaišyti kažkokį įvykį... Įrašyti žodžius, devizus... Netgi egzistavo toks terminas, kaip "kalbantys herbai" - tai yra, pagal juos buvo galima spręsti apie riterį, didiką ar jo giminę, ar jo protėvių žygius... Bet tai visai kita tema...
Codex Manesse
Žodžiu, pamažėle, atpažinimo sistema vystėsi – nestovėjo vietoje. Štai, po poros šimtmečių, 1304 metais, pasirodo „Codex Manesse“, kur pavaizduota ganėtinai daug įvairių herbų. Negana to – ten jau pažai ir ginklanešiai vaikšto su apsiaustais papuoštais šeimininko herbais. Riteriai su aiškiais priklausomybės vietai ar šeimai simboliais-herbais. Ir jau neilgai trukus ("neilgai trukus" - istorine prasme - greit, o matuojant žmogaus gyvenimu – tai per kartą ar dvi, ar tris), heroldai įgauna „diplomatinį“ ar pasiuntinio statusą. Kokią žinią beatneštų - jo liesti buvo nevalia. Tai buvo ne tik mirtinas įžeidimas jo globėjui ar siuzerenui, bet ir visuotinė aplinkinių panieka - tų laikų atsidūrimas "už įstatymo ribų" - ir nebūtinai teisinis. Tokia nešlovė galėjo atsiliepti per kartų kartas... Šauklys yra šauklys, žodžiu - ir jis yra neliečiamas... Ir iš, kažkada - tarno paspirtuko ir net juokdario ar klajojančio menestrelio - jis virsta į solidų tarnautoją. Ir net valdininką. Ir gerai išsilavinusį, o ne šiaip sau piemenuką. Gi negali savo neišprusimu padaryti šeimininkui gėdos! Net buvo duodama heroldo arba kandidato į heroldus (persevano) priesaika!.. Taip-taip, pačioje pradžioje, heroldai tebuvo tik dvaro ar didiko svitos juokdariai, linksmintojai, bardai/menestreliai/poetai. Net yra pusiau istorinis liudijimas, kad vieno turnyro metu, kai reikėjo identifikuoti riterius, Barono FitzWarin'o herbą: skydą išdalintą ketvirčiais į  baltą/sidabrinį ir raudoną, kurie susijungia dantukais - sugalvojo būtent teisėjais paskirti juokdariai!
Baron FitzWarin; 1251-1315 m.
Kaip jau minėjau, ši tema susijusi prieš tai buvusia, tad patys įsivaizduokite: štai tokioje terpėje, tokiuose dvaruose ar tokiose svitose besisukiodami riteriai, nori - nenori, o dar būdami pažais, išmokdavo ir elgesio taisyklių, ir rašyti, ir skaityti, ir ženklų kalbos... Ir ne vien tik vizualinės, bet ir verbalinės, kalbinės, metaforinės... Tad apie tamsų ir gūdų riterį, jeigu apie jį kalbame po XII amžiaus vidurio -  galime pamiršti. Tie stereotipai, tai daugiau piktavalių satyrų vaisius. Taip, beje - satyrų ir perkeltine prasme, turint galvoje tą skeltakanopį, ir satyras - kaip žanrą. Jose, neretai publikos smagumui, buvo šiepiami kilmingieji, kurių elgsenos nesuprasdavo prasčiokai, kurių pramogos buvo dar skurdesnės, nei mes galime įsivaizduoti... Jose, šitoje terpėje, ir reikėtų ieškoti tų nemenkai išpopuliarintų pasakėlių apie "kvailą" ir "žioplą" riterį. Beje, kaip nekeista, stereotipinis sumenkinto nemokšos riterio vaizdas, kiek teko susidurti - labai gajus "post-savokiniuose" regionuose, tuo tarpu Vakarų Europoje - kur dar gajus ir nesunaikintas riterijos paveldas - jis gerokai kitoks...
Be kita ko, kalbant apie herbus/ženklus/emblemas - įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, yra užuominų, jog net jau kažkokiam kryžininkų ordinui priklausantis vienuolis riteris, kurio elgesį jau reglamentavo griežtas statutas, vienaip ar kitaip sugebėdavo prie ordino ženklo pridėti ir savo giminės ženklą ar spalvą. Ypač ant skydo ar gūnios – ten vietos daug. Pasaulietinio vardo irgi - dažniausiai - neslėpdavo. Tik vienur, kaip pavyzdžiui - pas tamplierius – tai buvo ženklus statuto pažeidimas, o kitur – kaip, pavyzdžiui, Santjago ordine – į tai žiūrėjo pro pirštus, o Dievo karsto ordino riteriams ir iš vis - jokių apribojimų. Labai daug herbų, kur įkomponuotas šis simbolis.
Žodžiu, mažais žingsneliais iki XIV a...
Heraldika - įdomus mokslas – galima jį studijuoti iki begalybės: tiek jos istoriją, tiek pačius ženklus. Bet, kaip tai susiję su riteryste? Taikos, paliaubų ir karo metu – pakankamai daug. Su pačiu mūšio lauku – menkai. O užtat jau su turnyrais... Ten, kur susirenka visa kilmingųjų pažiba... Ten, kur per kraštus liejasi mada ir kurtuazija... Ten jau kaip oras reikia tapti matomu ir atpažįstamu. Ten, kur jau veikia riterinių romanų atmosfera... Ten, kur ant ieties smaigalio pastatytas ir turtas, ir karjera, ir gyvybė – heraldika tapo nepaprastai reikšminga. Atkreipiu dėmesį, kad galvoje jau turiu turnyrus, kuriuose jau vykdavo individualios kovos. Beje, ir net laikas - daugiau ar mažiau sutampa: nunyksta "siena ant sienos" turnyrai, kurie perauga į individualias kovas ir. tuo pačiu - pradeda sparčiai vystytis heraldika: tai - XII-XIII amžius. Ir nieko keisto - turnyruose „siena ant sienos“, vyravo karo lauko taisyklės. „Balti prieš žalius“ ir viskas. Mūšio arena buvo didelė ir erdvi – žiūrovų nedaug... Bet apie visa tai praeitoje temoje.
Žodžiu, nuo to momento, kai, galų gale, baigėsi turnyrai alia „siena ant sienos – krūva ant krūvos“ ir prasidėjo individualūs turnyrai – tuomet jau ganėtinai ankštoje kovos arenoje, kur kiekvienas riteris keisdavo kitą, nuo galvos iki kojų ginkluotą riterį, reikėjo kažkaip atpažinti ar kažkaip jį identifikuoti. Štai tada ir pakyla ne tik riterių kurtuazijos, bet ir heroldų žvaigždės, o heraldika tampa tikru menu.
Ne visi teisėjai visus riterius pažinojo ar galėjo atskirti jų tapatybę. Tapatybės – identifikacijos ženklai – tapo būtini kaip oras. Jeigu, kaip minėjau, iki to laikmečio ant skydų nupiešti kažkokie ženklai dar neretai būdavo tik stilizuotos grožybės, pagražinimai, ornamentai – žodžiu puošmenos, tai jau XIV a. turnyro metu - puošmenų neliko. Ta prasme, jos liko – bet jų paskirtis pasikeitė: jos jau turėjo identifikuoti į areną išjojusį riterį. Negana to - nusakyti jo kilmę. Tad sukosi kas kaip mokėjo. Ypač mažakilmiai į riterių „luomą“ įsilieję šviežiai „iškepti“ riteriai. Puošmenos labai greit pavirto į emblemas ir herbus. Arba užleido jiems vietą... Taip, herbai ir emblemos - greitai įgavo ir dar vieną atspalvį: riterio sėkmė – giminės sėkmė. Riterio nesėkmė – giminės nesėkmė. Taip jau susiformavusią riterystės kodekso sampratą parėmė dar vienas stiprus ir tvirtas „maldos“ stulpas, kuris nuo XV a. mus pasiekė menkai nepakitęs. Taigi - riteris tampa ne tik matomu, bet ir - savo giminės veidu (ne be reikalo pradžioje pasakiau "artistas"?). Nuo XIV a. vidurio ar net kiek anksčiau - jau nebeįmanoma atskirti vieno nuo kito. Visi tie herbynai, garbės kodeksai, pasaulėžiūra, kurtuazija ir taip toliau – susilieja į vieną visumą - jie tarsi apgaubia jau nebe asmenį, o ir visą giminę. O jeigu dar prie viso to pridėsime jau kelis šimtmečius gyvavusias riterinio romano tradicijas, tai patys galite įsivaizduoti, kokia atmosfera gaubė riterio sąvoką ir sampratą. Ir tai visai rimta – kažin ar be riterinių romanų, tiek pati riterystė, tiek heraldika ir net šios dienos garbės suvokimas - būtų tokio aukšto ir idealizuoto lygio?! Kažin. Ko gero, jei ir būtų, tai jis būtų gerokai paprastesnis. Gal net tik toks koks buvo XII-XIII amžiuje .

Tarp kitko, kabant apie pačią heraldiką, pradžioje buvo labai paprasti reikalavimai: tik penkios spalvos (mėlyna, raudona, žalia, juoda ir violetinė (purpuras)), du metalai (auksas ir sidabras) ir du „kailiukai“ (šermuonėlio ir voverės), ir geometrinė figūra, ant kurios dėliojamas herbas, o prancūziškos kilmės terminologija rodė, jog madas diktavo frankai. Jau vėliau, prasidėjo visokios taisyklių taisyklės: draudimai dengti metalą ant metalo, stulpų kiekio ribojimas, juostų skaičius, kviečių ar rugių kūlio perrišimas, jų skaičius, moteriškų rūbų vaizdavimo ribojimas (nieko juokingo – skaisčios meilės simbolis, jei ką)... Asmeniniuose herbuose atsirado giminės viršenybės ženklai (pavyzdžiui juosta su trim strėlėm ar smailėjančiom juostelėm žemyn – giminės vyriausiais, skersinė įstriža balta juosta – bastardas; reiktų atskirti giminės ir asmeninį herbą, nors neretai tai vienas ir tas pats), giminių herbų suliejimai (štai, kad ir Sforcų ir Žygimanto (ATR su karališkąja karūna)... jau nekalbant apie Burgundijos ar tos pačios Britanijos karalystės, Ispanijos karalystės...), įvairių valdų/kilmės (giminės herbas neretai tampriai buvo surištas su kilme pagal vietovę) sudėliojimai ir taip toliau, ir panašiai. Na ir dar reikia pasakyti, jog gerokai prieš herbams įgyjant paveldimumą, terminologija jau buvo... Ji siekia XII a. pradžią. Du skirtingų kraštų heroldai, tuo metu - jau galėjo susibendrauti... Bet tai dar nebuvo heraldikos taisyklės. 
Štai geras šiuolaikinis pavyzdys, kaip tai veikia po šiai dienai:
Kate und William erhielten jetzt ihr Hochzeitswappen.

Apie kiek griežtesnes heraldikos taisykles galima kalbėti tik nuo XV a. vidurio. Herbo gavimo galimybės gerai aprašytos 1486 m.  išleistame „Воке of St.Albans“ veikale. Šiame veikale pasakyta, kad herbą galima įgyti: tik jį paveldint, valdant tam tikras žemes (!) arba vykdant kažkokias pareigas, gaunant jį iš kilmingo senjoro ar valdovo arba (net) pasisavinant priešo (!), kuris buvo nugalėtas mūšio lauke(!). Tai liudijimas, kad herbas netgi galėjo tapti trofėjumi! Materialus ir apčiuopiamas daiktas! Tai net daugiau, nei simbolis! Na, ir, be abejo - herbas įgytas turnyre – tai jau aukščiausias šlovės pikas. Atrodo viliojančiai? Bet iš tiesų, pastarųjų pavyzdžių labai mažai. Bent jau tarp didžiųjų valdovų rašytinų ir uždokumentuotų (neuždokumentuotų tai daug - apie juos kiek vėliau) labai mažai. Galbūt bene vienintelis (?) žinomiausias toks įvykis nusakytas Eduardo Juodojo Princo (Edward of Woodstock, "The Black Prince"; 1330 — 1376) deklaracijoje. Joje pasakyta, kad jis turi teisę nešioti frankų herbą, nes į nelaisvę paėmė jų karalių Joną II Gerąjį (Jean II le Bon, 1319-1364) per Puatje mūšį (1356 m.).
Tai čia tarp didžiųjų valdovų. O tarp mažiau kilmingų - kiek tik nori. Pavyzdžiui, per Šimtametį karą, tapo labai sunku suvaldyti priešo herbų savavalį nusisavinimą. Mažažemiai baronai arba mažakilmiai riteriai  - be jokių skurpulų prisiskirdavo sau herbus (procesas kažkuo giminingas į tą, apie kurį kalbėjau aukščiau, kai vasalas namo parsinešdavo siuzereno herbą), bet kokia tam tinkama proga: pavyzdžiui - pirmasis įžengė į kokio nors herbinio ševalje dvarą.  Tad, jei anksčiau pasiimdavo savo siuzereno ir kažkiek jį pasikeisdavo, tai to karo metu, savo žygiams pažymėti, pasiimdavo „kieto“ priešo ar net miesto(!) herbą ir įvilkdavo į savo „supračių“ - jis tapdavo jų pačių asmeniniu arba šeimos, o vėliau ir giminės/dinastijos herbu. Dėl  šio proceso dejavo net žymus valdininkas Nicholas Uptonas (Anglija, 1400?–1457). Tačiau būdamas visiškas Barloto de Saksoferato pasekėjas ir tradicinės teisės adeptas, ji nematė reikalo užginčyti tokių tendencijų, o tuo pačiu, netgi parėmė šį procesą.

Štai taip, po truputį, nuo kažkada karo vado ar valdovo ženklų-herbų, herbai išsivaikščiojo po visą vakarinę ir centrinę Europą. Kartu, arba tuo pačiu - iš tų smulkių arba mažažemių laisvųjų ūkininkų/baronų/bajorų/fraicherių, smulkių karių, asmens sargybinių, tarnautojų, valdininkų ar žymesnių tarnų, pamažėle ir susiformavo smulkiųjų riterių klasė. Taip taip – nepasigirdo - riterių be įšventinimo. Be auksinių pentinų. Kitaip tariant, riterių ideologija paplito per visą Europą (Centrinę ir Vakarų). Tendencijas, kaip tik ir atspindi herbų plitimas. Štai, jau XV a. antroje pusėje - įšventinimas į riterius  - daugumai - buvo nepasiekiamas kaip saulė, tačiau kilmės įrodymas – herbas – buvo pakankamai apčiuopiamas dalykas arba jei jo neturėjo - siektinas tikslas. Taip riterystės sąvoka susilieja su herbine sąvoka - tai tampa neatsiejamais dalykais. Tad, nori ar nenori, bet „herbinė“ sąvoka ir supratimas  - tiesiog įauga į kraują ir sąvoka, kad visi karaliui ištikimi ir laisvieji, ne šventikai ir ne kokie prasčiokai - jie visi pagal prigimtį -  riteriai, tik valdovo įšventinimas į riterius yra aukštesnis.  Tik nepagalvokit, kad kalbama apie Angliją arba Frankus/Prancūziją - ne, tai buvo visur - nuo Livonijos ir LDK, Balkanų ir Dalmatijos/Italijos iki Airijos, o vėliau ir Amerikų. Jei, kas dabar gerokai nusistebėtų - puikiausiai suprasčiau. Bet stebėtis nereikėtų. Riteriai pagal prigimtį - tai ir yra tie patys džentelmenai. Vokietijoje juos vadino „Rittermassig“ arba „Rittermassigkeit“. Ispanijoje „caballeros“, Prancūzijoje ševalje. Masiškai paplinta kreipiniai „sir“, „monsieur (mesje)“, „herr“, „senjor“, "pone"... Visur, tai kažkada buvo kreipinys tik į riterį ar į jo atitikmenį, o dabar jau - turiu galvoje nuo panašiai Šimtamečio karo -  į karininką arba kilmingą neįšventintą „riterį“. Tad su herbo teisinės ir paprotinės sampratos paplitimu, riterystės idealų kodeksas puikiausiai prigyja ir tiems „masiniams“ riteriams... Be abejo, visų pirma - karinėse pajėgose, vėliau - tarnybininkų sluoksnyje ir jau automatiškai – civiliams. Nesuklysiu, pasakydamas, jog Šimtametis karas tiesiog tam procesui pridavė apčiuopiamus kontūrus.

„Jei jau riteris arba jo ginklanešys lemtingą dieną užsidėjo apsiaustą su herbu, tai herbo (tuo pačiu šlovės ir garbės) iš jo ar jų - jau nebegalima atimti. Jį atimti galima tik per jo/jų lavoną (-us) arba paėmus jį/juos į nelaisvę“ - tai aksioma (cit. iš Enseignement de vraye noblesse). Taip ginklanešys, dar ne riteris, bet jau stovintis riterio šešėlyje, perima dalelę jo garbės ir šlovės. Jis paveldi gabalėlį savo Riterio "saulės", kurią, net netapęs riteriu, parneš savo šeimai... giminei... O tai jau įpareigoja...
Čia, matyt, vertėtų grįžti prie antspaudo dėjimo ištakų. Truputį buvau užsiminęs, bet konteksto neišvysčiau. O reikalas tame, kad antspaudo dėjimas - taip pat riterystės paveldas. Ir tai ne jokia legenda. Veikale "Enseignement de vraye noblesse", išleistame 1464 m., Ričardas Nevilis (Richard Neville, 16th Earl of Warwick, 1428-1471) - rašė, jog dar tais šlovingais tikrų riterių laikais (turima galvoje - tikruosius, kurie buvo įšventinti), kurie, dėka savo pergalių, įrodė teisę į savo herbą ir emblemą, o taip pat jų palikuonys, kurie norėjo ar teikėsi duoti svarbų pažadą ar priesaiką, prisiekdavo Dievu ir savo priesaiką patvirtindavo savo herbo žyma vaške (uždėdavo antspaudą). Ir tai simbolizavo, kad jie nuo šios akimirkos, kai padarė savo emblemos arba herbo įspaudą - jų pažado ar priesaikos sulaužymas prilygs sielos, kūno ir net turtų praradimui, nes tokio pažado sulaužymas reikš tai, kad jie nebetiki Dievu, o herbas bus suteptas gėda, jam užtraukta nešlovė ir jį galima traukti atsakomybėn kaip apgaviką. Giminė nešiojantį tokį herbą - visuotinai pasmerkta.
Taip jis, šis riterystės garbės kodeksas - transformavosi į herbus ir emblemas, o tuo pačiu įpareigojo paveldėtojus, o jo idealų samprata mus kuo gražiausiai pasiekė. Palietė daugiau, nei mums atrodo.  Tai pamatas, pagrindas ir tvirtas atspirties taškas. Viduramžiai tęsiasi - jie niekur neišnyko, jie vystosi ant to pamato, kuriuo išgrįsta Europa, kaip sakė vienas iš mokytojų... bent jau iki šiol, iki šių dinamiškųjų pasaulėžiūros laužytojų laikų...
Tad tokiais žodžiais, kaip ir būtų galima pabaigti riterių temą, bet, ji nebūtų pilna be kraujo ir prakaito. Visa ta romantika, tos pompastikos ir kurtuazijos, o kartu ir turnyrai - žinoma - labai gražu. Kvepia net kažkokiu idealizuotu pasauliu. Bet taip nėra -  visa tai apšlakstyta giliu protėvių prakaitu, kančiomis, darbu ir krauju... Niekada joks herbas ar riterinis, o ypač „garbės kodeksas“ - nebūtų taip įaugęs į kraują, jei nebūtų paramstytas realiais žygiais ir realiais darbais... Riteriai kare... Tai ir bus epilogas - Penkta, trumpa ir paskutinė dalis - dar priešakyje....





2018 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

"Castello di Roccascalegna" arba pilis už 114 dolerių...



Iš serijos "Visai rimtai" ir čia ne jokia reklama...


Kaip manote kokia turi būti save gerbianti viduramžių pilis?
Na, taip, jūs teisūs – ji turi turėti skambų pavadinimą, bokštą (princesė nebūtina), nuo kurio regimas gražus ją supantis vaizdelis ir, būtinai, savo vaiduoklį ir kokią nors fantaziją arba nervus kutenančią legendą. Na, visa kita, tai tik pridėtinė vertė, taip sakant.

Kaip galvojat, kokia galėtų būti jos nuomos kaina? Ir dar Italijoje? Nežinau, ką pagalvojote, bet, pasak „CNN“, tokia pilis išnuomojama tik už 114$ arba apie 100 eurų (tingiu žiūrėti kursą; žinia - 2018 m. lapkričio mėnuo. Kontrolinio patikrinimo vietiniame municipalitete nedariau). Na, be abejo, yra ir papildomų sąlygų, bet labai norint pasijausti viduramžių baronu, juk tai niekalas, ar ne?

Žodžiu, nuostabiame ir ramiame Rokaskalenijos (Roccascalegna, Kječio provincija, Italija) agrariniame slėnyje stovi visus gerbtinos pilies kriterijus atitinkanti pilaitė su dangišku ir skambiu pavadinimu: „Dangaus pilis“ arba „Padangių pilis“, o oficialiai „Castello di Roccascalegna“. Nebūtina spėlioti ar tai masalas turistams, ar tai kažkieno romantizmo priepuolio klyksmas, bet ji, iš ties, žiūrint iš tam tikros vietos, atrodo lyg stovėtų ant padangėje pakibusios ir į akmenį (bazaltas) sustingusios lūžtančios bangos. Joje šioks toks muziejus (atidarytas 1996 metais, po to, kai paskutinieji jos savininkai Croce Nanni 1985 metais ją padovanojus vietiniai komunai, kuri ją ir atstatė-restauravo), viešbutukas, apačioje, dar pilies teritorijoje šv. Petro bažnytėlė ir į pilį kylantis plokščiais akmenimis grįstas takas, kurį naktimis apšviečia klasikinių žibintų šviesta ir, tiesiog, kviečia pasivaikščioti romantiškas poreles.
Aštresnių pojūčių mėgėjai gali apžiūrėti šiokią tokią kalėjimo, tame tarpe ir kankinimų kameras. Nors, pats vertingiausias eksponatas, matyt būtų „Graikiškos ugnies“ ugniasvaidžio dalis. Bent jau tiek, kas iš jo išliko (jis kažkada priklausė Bizantijai).

Na, o šiaip, tai paprasčiausia klasikinė pilaitė, kokių pilna nuo pat Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės iki Reino ar Mozelio viršupio ir, kuri, po restauracijos, išlaikė savo pirmapradį XV-XVI a. niūrumą (beje, joje buvo filmuotas „Tale of Tales“).

Šiame Rokaskelenijos slėnyje, dar langobardai, apie XI a. pasistatė mūrinį kuorą arba, kaip dabar priimta sakyti – bokštą (slėnis turtingas archeologiniais radiniais). Jis buvo reikalingas tam, kad laiku pastebėtų Bizantijos karių ar piratų antpuolį. Po poros šimtų metų, bokštas pamažėle apsitvėrė siena ir vieniša uola pradėjo priminti tikrą tvirtovę. Sieną ir tvirtovę apie 1320 –tuosius baigė statyti normanai, kad galėtų kontroliuoti „Rio Secco“ arba, kitaip tariant Abruco (Abruzzo) regioną.

Na, o apie 1525-tuosius pilis perstatyta ir įgijo štai tokį veidą, kaip matome šiandieną. Be abejo, prasidėjus Italijos karų epochai, šeimininkai turėjo pasirūpinti savo gandralizdžiu, tad tuo metu senjorai Anekinai (Annecchino) pasirūpino ir tvirtais bokštais, ir dar stipresnėm sienom. Vėliau, pilis ir slėnis pakeitė šeimininkus: perėjo grafams Karafams. Čia jie jau pastatė šv. Rozarijaus koplytėlę, rasos vandens surinkimo sistemą ir t.t.,  o kai įpėdinių nepalikęs mirė paskutinysis grafas, 1600 metais pilis pereina Korvų giminei (Corvo) ir jie tampa Rokaskalenijos baronais, kurie ir išgarsino šią pilaitę. Kitaip tariant, jų dėka, ši pilis įgyja savo nuosavą vaiduoklį ir tampa save gerbiančia Europine pilaite.

Pasak legendos, vienas iš kvanktelėjusių ir savimylų pusdurnių baronų, toks kažkoks... (ne-ne Barabasas Karabasas ir ne Mėlynbarzdis) Korvis de Korvas (Corvo de Corvis), apie 1646 metus, sumąstė atgaivinti pirmosios nakties paprotį.
. Kiek jis ten tų pirmų naktelių turėjo, nežinia, bet legendos sako, jog vis tik jų buvo, kol, galų gale, trinkteltas baronas "neužsirauna" (atleiskit už išsireiškimą) ant tikros įsimylėjėlių porelės.
Nereikia manyti, kad italų valstiečiai ar kaimiečiai buvo romios avelės. Žodžiu, kažkokio tai vaikino nuotaka, po vestuviniu apdaru paslepia stiletą ir, kai baroniukas bando ją užversti, tai ji jį ir nuduria... ir tiek žinių.

Nors, yra ir kitokia legenda. Būgtai nuotakos rūbais apsirengė jaunikis ir papuolęs į barono miegamąjį  - jį nugalabija. Bet esmės tai nekeičia.
Kas ten su tais įsimylėjėliais toliau nutiko, tai nelabai aišku, bet barono sielos į Dangų, aišku, niekas nepriėmė, pragarui ir savų rūpesčių pakako, o Skaistyklos biurokratai apie jį pamiršo. Tad, vargšelis prietranka ir po šiai dienai klajoja po pilies labirintus. Netikite? Galite pamėginti. Tokiems mėgėjams yra ir atitinkama paslauga, praleisti naktį (bent jau buvo, o ką sumastys naujieji šeimininkai, tai ir nežinia). Tik tegu skaisčios mergelės saugojasi, o tai gašlus vaiduoklis gali ir visai rimtai išgąsdinti...