2018 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Sandby Borgo fortas...




Sandby Borgas... Elando sala
Mistika ten, kur trūksta faktų...
Pasakos ten, kur žmonės geba kurti...
 
Vienas iš įdomesnių ir paslaptingų archeologinių radinių ar archeologinių darbų Baltijoje. Labai įdomiai rašo apie jį viename iš internetinių svetainių, iš kurio nuorodas mėgsta duoti „internautai“. Negaliu nepacituoti, taip sakant - vietoj įžangos:

Maždaug prie 1500 metų viename žiedo formos forte buvo išžudyti mažiausiai 26 vyrai ir moterys. Jie buvo užklupti taip netikėtai, kad net nespėjo pamatyti savo užpuolikų, o po žudynių jų kūnai buvo palikti supūti Švedijai priklausančioje Elando saloje Baltijos jūroje...“
O dabar rimtai. Visų pirma, archeologiniai kasinėjimai dar toli-gražu, nebaigti. Antra, iki šiol nebuvo rasta moterų skeletų, bet tai nereiškia, kad jų ten nebuvo. Užtat rasta 60-tmečio vyro skeletas pusiau užkritęs ant ugniakuro ir savimi, savo kūnu, bandydamas nuo žūties pridengti apie dviejų metų vaiką... Kaip suprantame – beviltiškai. Tad apie jokį mistinį antpuolį negali būti nė kalbos. Pasalūniškas antpuolis – kas spėjo pamatyi priešą, kas nespėjo, o kai kas kažką ir bandė ginti...


Radinių (lobių) vietos nuo 2010 iki 2017 metų
Taigi, Sandby Borgas (Sanby Borg) Elando saloje (Kalmar län, Öland), kuri priklauso Švedijai. Šioje vietoje 2010 metais vietiniai gyventojai atkreipė dėmesį, kad juodieji archeologai suaktyvėjo vienoje iš jų salos vietovių, kuri dėl nežinomų ir legendose neišlikusių priežasčių buvo laikoma negera, prakeikta ar kažkaip taip. Toje vietoje niekada nebuvo statoma, kuriamasi. Čia net vengdavo ganyti gyvulius. Kodėl? Niekas dorai paaiškinti negali. Bet kaip ten bebūtų, buvo iškviesta policija. Suimti nieko nepavyko, bet po jų jau pasirodė mokslininkai ir, aišku, taip pat su metalo detektoriais. Tais metais, bandant apsaugoti vietovę nuo juodųjų archeologų, štai taip, beveik paviršiuje, prie menamai centrinio įėjimo į įtvirtintą gyvenvietę (tiesiog paprastumo dėlei, vadinkime ją fortu, nes ji turi visus laikinos tvirtovės požymius) buvo rasti net penki „lobiai“. Kartu rasti skeletai visiškai žemės paviršiuje – retas atvejis – iki 25-30 cm gylyje(!), kai iškasenų senumas siekia apie 1500 metų (V amžius). Paaiškinti galima tik tuo, kad šiose vietovėse nebuvo jokios ženklesnės veiklos.  Taigi, kasinėjimai, kaip ir visuomet ar dažniausiai dėl finansavimo - gerokai užstrigo. Pajungus žiniasklaidą ir surinkus šiek tiek lėšų, juos iš esmės pavyko pradėti tik 2014 metais, o intensyvūs kasinėjimai vyko 2015-2017 metais (ir, be abejo - dabar). Nuo 2016 metų kasinėjimo projektą ėmė globoti ir finansuoti „Bank of Sweden Tercentenary Foundation”.
Ką pavyko sužinoti? Kol kas labai nedaug. Atidengta tik 5-7 procentai visos vietovės. Turint galvoje, jog tai 5000 m2 plotas – mažai ir tuo pačiu daug. Jau dabar galima pasakyti, jog tai veikiau buvo kažkokia įtvirtinta karo stovykla. Ovalinis perimetras apie 95 metrus ilgio ir 65 metrų pločio su 54 statiniais. Sienos 2-3 metrų aukščio. Joms naudotas vietinis kalkakmenis, kuris buvo užpildomas žvyru ir žvirgždu. Tokio tipo V-VI a. fortai dabartinės Švedijos teritorijoje nėra retenybė – šiuo metu žinoma 15 tokio tipo įtvirtinimų.
Smalsuoliai, berods 2014 m.
Kame visas paslaptingumas? Ko gero tame, kad gyventojus iš ties užpuolė netikėtai. Tai veikiau buvo skerdynės, per kurias buvo išžudyta visa kas gyva. Forto gyventojai buvo apimti panikos ir nesugebėjo duoti rimto atkirčio. Panašu, kad užpuolikai nerinko jokių trofėjų (arba išnešė tiek, kad tai ką rado - tik kruopelytės), nepasigailėjo nei žmonių, nei gyvulių. Kai kurios žmogžudystės turi ritualinių požymių – nukirstos galvos, tarp dantų įbrukti avių dantys. Namai sudeginti ir vietovė/fortas palikta likimo valiai. Panašu, kad niekas tenai ir nebegrįžo. Įdomu tai, kad kol kas rasti skeletai tik vyrų ir vaikų – moterų tarp jų nėra.
Ir dar viena forto savybė – fortas skirtingai nuo kitų žinomų - labai arti jūros kranto. Beje, turėjo net trejus vartus. Preliminariai paskaičiavus, šie įtvirtinimai galėjo talpinti apie 200 žmonių. Tik, aišku, tai nereiškia, kad tą lemtingą dieną ar naktį,jis buvo sausakimšas.
Matomai neverta kol kas spėlioti kas kaip ir dėl ko, nes  atkasti tik trys namai ir 26 skeletai iš kurių 3 vaikiški - nuo 2 iki 12 metų. Beje, viename iš namų buvo susigrūdę net 9 nelaimėliai. Dauguma smūgių suduota iš nugaros arba iš viršaus žemyn – tipiški pasalūniški smūgiai.
Na ir kiti radiniai... Bronziniai ir žalvariniai dirbiniai. Taip pat rasta aukso... moteriški žiedai, papuošalai, kurie pritinka to laikotarpio didikams ir gali būti datuojami apie 450-510 metus, sidabro ir aukso dekoracijos... net paauksuotos kalavijų buoželės... ir monetos, kurios priklausė Valentianui III – apie 480-tuosius. Šiomis monetomis Vakarų Roma dažnai atsiskaitydavo su samdiniais barbarais. Tik tiek, kad ji su skylute – galėjo būti nešiojama ant virvelės ir nulėkė žemėn per žudynes... Kaip ten bebūtų, jau kasinėjimų pradžioje ji labai palengvino laikotarpio nustatymą. Beje, rastas ir net kovinės šarvamušės strėlės antgalis.
Svogūnas
Aišku, kad Vakarų Romos imperijos ribos šios salos nesiekė, bet jau kuria tam tikro forposto ar prekybinio posto viziją. Panašu, kad vis tik, čia gyveno svetimšaliai arba vietiniai, kurie daug keliavo. Netgi rastas svogūnas, kuris šiame regione dar tais laikais nebuvo auginamas (taip-taip!), o tai, vėlgi, sveria svarstykles ton pusėn, būgtai čia buvo įsikūrę Vakarų Romos piliečiai ar su ja glaudžiai susiję žmonės... Viena iš versijų tokia ir yra, kad vietiniai atėjūnuose įžiūrėjo grėsmę, atviroje kovoje buvo per silpni ir pasitaikius progai, prasmukę į tvirtovę visus išžudė. Kita versija, kad vis tik, tai buvo apiplėšimas. O tai ką rado, tai tik kruopelytės to, kas realiai čia buvo saugoma...
Rekonstrukcija
Bet neverta spėlioti – laukia dar daug atradimų... kurie galbūt net labiau nustebins, nei tūkstančiai mistifikuotų prisigalvojimų...
Na ir pabaigai: vedantieji archeologai dr. Helena Victor ir dr. Ludvig Papmehl-Dufay iš Kalmaro regioninio muziejaus (Kalmar County museum – beje įdomius ir “gyvas” puslapis – verta palandžioti).


dr. Helena Victor

 
2017 m. kasinėjimų dalyviai
 P.S. Buvo toks klausimas: "Rašo, kad, forte 54 statiniai nors atkasė tik 3, kaip nustatė likusius?".
Taigi. Archeologija, šiais laikais, tai ne vien tik biblioteka, kastuvas, mentelė ir šepetėlis. Esant geram finansavimui, egzistuoja platus metodų spektras. Šiuo atveju, buvo įmanoma pritaikyti elektromagnetinį georadarą ir aeronuotraukas. Taip pat, be abejo, buvo ir šurfai... Jeigu kam įdomu, tai 2014 geotyrimų rezultatai čia (yra keletas įdomesnių smulkmenų, kurios nepaminėtos apžvalgoje).
O štai čia aeronuotrauka (galima net pačiam bandyt suskaičiuot...):

 
 

2018 m. birželio 5 d., antradienis

Viskas, kas nauja, tai tiesiog gerai primiršta sena... (pistoletai)

Viskas, kas nauja, tai tiesiog gerai primiršta sena...
Pistoletai ir šautuvai










I dalis.


     Du vieno ir to pačio laikotarpio pistoletai.
     Laikas, kai ratukinės piritinės spynos buvo vis dar patikimos, bet brangios, o titnaginiai visokie snapdogai ir snaphancai (snaphance) dar menkai tiko karybai, bet gerai pritiko medžioklei.
    Taigi, titnaginis atlaužiamas pistoletas - 1650 m. Meistras Andrew Reinhold Dolep. Pistoletas Liudviko XIV-likto.


     Taip, ten išimamas vamzdis su parako lentynėle. Tai yra galima jį nešiotis iškart užtaisytą arba turėti kelis tokius šovinius... Įdomi mintis.
      Antrasis pistoletas, tiksliau porelė:






     Antrasis pistoletas su ratukine spyna. Tiksliau du poriniai pistoletai (kaip taisyklė tokius gamindavo porinius) su 1640 m. Brescian'o konstrukcijos ratukinė spyna (gal ši pavardė kam nors būtų svarbi). Inkrustacija meistro Giovan Antonio Gavacciolo - jis paliko nemažai savo tokio pobūdžio kūrinių. Graikiškas riešutmedis, sidabras. Tai Venecijos senato dovana Liudvikui XIII. Šiek tiek pagražintas vamzdis ir jo laikikliai 18 a. meistro Džosefo Grifino (Joseph Griffin)

      Paskutinė foto tai jau kito pistoleto, bet to pačio meistro Džovanio Antonio. Bet ją įdėjau tik dėl gerai parodytos spynos foto.

Kaip veikia ši spyna? Geriau vieną kartą pažiūrėti, nei dešimt kartų perskaityti ar išklausyti. Beje, lentynėlė kartu ir skiltuvas. Ten naudojamas piritas, ne titnagas

II dalis


      Tai daugiau praeitos temos tęsinys. Taigi, šovinio suformuoto ne vamzdyje  idėja - atsirado labai anksti. Dar gūdžiam XV amžiuje...  Dar nuo kulevrinų laikų...  O ispanai, Karolio V šauliai-muškietininkai, jau bandė klijuoti popierinius ruošinius. Bet vos tik vadai pasikeitė, metė šį darbą - tinginystė paėmė viršų. Apie juos jau prisiminta tik po gero šimto metų. Bet, nežiūrint visko, idėja liko. Pasirodė bandymai naudoti metalinius šovinius... Žodžiu, nei viena nei kita idėja nežlugo ir atžingsniavo iki šių dienų...
        1-6 nuotraukose Henriko VIII dagtinis šautuvas su "tūtele". Kai kas vadina  jį karabinu (dėl trumpumo, nors šio termino XVI a. nebuvo), bet tai veikiau arkebuza: 13,5 mm kalibras. Svoris 4,22 kg. ilgis 975 mm, vamzdis 650 mm. Pagamintas 1537 m... Na, visa kita matoma nuotraukose. Kuklus. Medis-plienas. Saugomas Taueryje, bet dažnai vežiojamas per įvairias išvažiuojamąsias ekspozicijas. Įdomi Tiudorų rožė, virš kurios liūtai laiko karūną.


 
 

       Atkreipkit dėmesį - jau yra "taktinė" rankenėlė! Beje, tų laikų šautuvuose ji jau pasitaiko. Kai kur net primena kokio nors šiuolaikinio "AR15" medinę raižytą ir inkrustuotą dėtuvę ;)


     Toliau nuotraukoje to pačio laikmečio 1540-tųjų ratukinis pistoletas su įdedamu šoviniu suformuotu ne vamzdyje...



 

 
     Tai jau Ispanijos karaliaus Pilypo V šautuvas (1715 m.)...

 

Na ir dar vienas dagtinis šautuvas. Taip pat be komentarų - yra prierašas...




______________