2018 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Benvenuto Čelini ir keletas paradinių ar dekoratyvinių skydų...





Benvenutas Čelini (Benvenuto Cellini, 1500-1571) pas mus labiau žinomas, kaip juvelyras, skulptorius, šiek tiek tapytojas ir rašytojas. Jo kūrybai būdingos dinamiškos kompozicijos, puošnios ir išdailintos formos su gausybe ornamentikos. Kai kada kritikuojama, kad vaizdai ar vaizduojamųjų žmonių ir gyvūnų pozos kiek dirbtinos, nėra lengvumo ir t.t.
Čelini žinomas kaip vienas didžiausių Italijos menininkų, nors iš tiesų jis buvo ir karys, ir dar palaidūnas, padauža, peštukas ir žudikas... Kažkada į rankas pateko lietuviškas Čelinio memuarų tomelis. Labai nuskaitytas, sudriskęs, be kietojo viršelio, net ne su pilnais lapais (lietuviško leidimo metus jau dabar pasitikslinau – 1961 m.). Apie vertimo kokybę nieko nepasakysiu, bet net jei ji ir iškarpyta tuometinės „savoko“ cenzūros, vis tiek neblogai skaitėsi... Po jo su švilpesiu pralėkė ir dekameronas...
Čelini memuarai su Salvadoro Dali piešiniais

 Tačiau ne apie tai...

Nemažai meistro gaminių buvo perlydyta, suniokota, dalis atgaminta pagal eskizus ir aprašymus, o dar kai kurių neįmanoma indentifikuoti arba jie tiesiog priskiriami šiam meistrui. Tačiau, kaip ten bebūtų, be visų plačiai žinomų iki mūsų laikų atėjusių skulptūrų ir juvelyrinių gaminių, praktiškai retai kada (tiksliau - niekada) užsimenama ir apie jo inkrustuotus ginklus – skydus, šalmus, šarvus...
Tad Jūsų dėmesiui keletas, kaip teigiama (arba buvo teigiama) jo darbų šia tematika...

 Pranciškaus I-ojo de Mediči (Francesco I de' Medici, 1541-1587) paradinis skydas. Pagamintas apie 1570-tuosius. Dabar eksponuojamas Dresdeno meno muziejuje. Vaizdai iš biblinių legendų apie Dovydą ir Juditą
Centre priimta matyti Medūzą Gorgoną, tačiau manoma, kad tai minėto Medičiaus mylimoji  Bianca Cappello




 






To pačio laikmečio ir to paties valdovo paradinis šalmas morionas
Dresdenas.





 
 Ir truputėlis detektyvo...


Skydas. Jis taip ir vadinamas Čelinio skydu. Skersmuo 58,4 cm.. Mėlintas plienas. Išgaubtas. Pagamintas tarsi iš trijų dalių. Puošimui ir bareljefams naudotas varis, auksas, sidabras.
Vaizduojami žmonės labai tiksliai proporcingai sumažinti. Vaizduoja keturias Julijau cezario gyvenimo scenas“:
- Dirachijos mūšį (Battle of Dyrrachium, 48 m.), kai Cezario užpuolikas susižaloja ranką;
- Kai aukos krauju ištepliojami Cezariaus rūbai;
- Farsalo mūšis, kurį pralaimi Pompėjus (Battle of Pharsalus, 48 m.);
- Cezariui atvykus į Egiptą įteikiamas nužudyto Pompėjaus žiedas ir galva.
Užrašas aplink skydą „AMBITVS HIC MINIMVZ MAGNAM CAPIT AMBITIONEM / QVAE REGNA EVERTIT
DESTRVIT IMPERIA / SVSTVLIT E MEDIO MAGNI VITAMQVE DECVSQVE / POMPEII EVEXIT CAESARIS IMPERIVM / CAESARIS IN COELVM MITIS CLEMENTIA FERTVR / QVAE TAMEN HVIC TANDEM PERNICIOSA FVIT / ANNVLVS EXCIT EI LACHRYMAS CERVIXQUE RESECTA / POMPEII HINC PATVIT QVAM PROBVS ILLE FORET / IN SACRIS DOCVIT VESTIS CONSPERSA CRVORE / HVIC PRAESAGA MALI TALIA FATA
FORE / SI VIRES IGITVR SPECTAVENS AMBITIONIS / NON GRAVIVS VIDEAS AMBITIONE MALVM“ galėtų būti verčiamas taip (galima , aišku, versti ir šiek tiek kitaip): "Beribės ambicijos turi plonytę liniją, kurią peržengus griūva karalystės ir imperijos. Tai sugriovė Pompėjaus Didžiojo gyvenimą ir šlovę. Jos išaukštino Cezario galybę. Švelnų Cezario gailestingumas liaupsinamas iki pat dangaus, nors jis, galų gale, jam pačiam buvo lemtingas. Žiedas ir  Pompėjaus galva iššaukė Cezario ašaras. Tai rodo, koks Pompėjus buvo geras žmogus. Tačiau aukojimo metu, aukos krauju apšlakstytas rūbas, pranašavo nelaimę ir rodė, koks laukia Cezario likimas. Jei įsižiūrėti į ambicijas, tai galima pamatyti daug didesnį blogį nei ambicijos“.
Taigi. Šis paradinis skydas nukaltas Čelionio pagal Prancūzijos (Frankų) karaliaus Pranciškaus I (1494-1547) užsakymą ir padovanotas Anglijos karaliui Henrikui VIII (1491-1547)....
...Bet tai tik legenda...
Nuo 1862 metų, kai jis buvo iškabintas viešai pietų Kensingtono muziejuje (South Kensington Museum), visos asociacijos su Čeliniu buvo atmestos. Pakilo versijos, jog jis buvo gamintas Prancūzijos karaliui Henrikui II (1519-1559). Buvo remtasi likusiais senajame Prancūzijos karališkajame arsenale likusiais šarvais. Pagal braižą ir atlikimo kokybę galėtų būti arba meistro juvelyro Elizejaus Liberto iš Antverpeno (Eliseus Libaerts) arba Etjeno Delone (Etienne Delaune, 1519-1583), kuris kaip tik buvo karališkasis juvelyras ir graveris.
Pirmą kartą apie jį užsimenama 1783 m. Jis tuomet kabėjo Bekingemo rūmuose kažkur virš židinio.
Dabar jis yra Vindsoro pilyje (Windsor Castle)....
Palyginimui Dar vienas Etjeno skydas



ir Elizejaus Liberto iš Antverpeno (Eliseus Libaerts) darbai (Luvras):


Na, o čia šalmas morionas ir skydas. Eksponuojami taip pat Luvre. Tik kažkodėl po i-neto platybes vaikšto su antrašte jog tai Benvenuto Čelini darbas, kai iš tiesų, jie abu priklausė Prancūzijos karaliui Karoliui IX (Charles IX Maximilien de France, 1550 – 1574) ir pagaminti meistro Pjero Redono (Pierre Redon)



Pierre Redon, 1572 m. antikos mūšio vaizdas (

Pierre Redon, 1570 m.
Pagal esamą užrašą, vaizduoja Mariaus (Marius (157–86 BC) ir Jugurto (Jugurtha (160–104 BC) paskutinį mūšį, kurio metu Jugurtas buvo paimtas į nelaisvę ir nugabentas į Romą
 (konfliktas tarp Romos ir Numidijos- dabartinis Tunisas ir Alžyras)

Šiaip, įdomumui. Gerai įsižiūrėjus į aukštesnę nuotrauką, matomi neaiškūs kutai. Jie nuo vidinės skydo pusės: blogojoje pusėje dengtas medžiaga.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą