2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

Riteriai. Įšventinimas... akolada (II dalis)




Riteriai. Įšventinimas... akolada
(II dalis)
 


Na, ką gi, grįžtu prie riterių temos. Ir iš karto apie įšventinimą į riterius. Taip, pagalvojau, kad mokslus/treniruotes, reikia sujungti į bendrą temą apie turnyrus, o heraldika ir simboliai ir, aišku - ginkluotė – nusikels dar toliau... Tačiau šiame tekste nebus jokios romantikos ar ganėtinai margaspalvių apeigų aprašymo. Tai yra – daugiau apie įšventinimo atsiradimą ir prasmę bei palikimą...
Klasika tapęs romantiškasis Edmundo Blairo paveikslas "Akolada"
"The Accolade" by Edmund Blair-Leighton

Yra du variantai kalbant apie riterystę: vienas – pradėti nuo santvarkos (-ų) virsmų Vakarų Europai pereinant  į feodus arba iškart pradėti nuo karinių-religinių-paprotinių aspektų, visus tuos feodus paliekant kažkur nuošalyje. Aišku, kad be to neišsiverčiama, bet gal kaip nors pavyks, nes pradėjus kalbėti apie sociumą, jame paprastai ir paskęstama...
Taigi, plačioje ir populiarioje literatūroje ir veikaluose, riterystė, kaip minėjau įžanginėje dalyje - daug kur asocijuojama su pirmaisiais kryžiaus žygiais. Kaip ir įšventinimas į riterius kažkodėl neįsivaizduojamas be bažnyčios. Tai nėra labai teisingas požiūris. Na negalėjo šiaip, iš niekur  atsirasti ir, vieną gražią dieną, visuomenė, kuri buvo ganėtinai konservatyvi, susiskaldžiusi, o ryšiai ir žinių sklidimas pakankamai lėtas (kita vertus, turtingųjų kilmingųjų namisėdomis nepavadinsi) - staiga imti ir priimti iš kažkur nukritusius papročius. Tuo metu, tai daugiau ar mažiau turėjo būti ganėtinai įprastas iš amžių glūdumų. atėjęs paprotys. Na ir, žinoma, pasirėmus pirmaisiais, kiek išsamesniais užrašais apie germanus - jų ištakas nesunku rasti.
Tacitas (apie 98 m.) savo veikale „Germania“ rašo, kad germanai (neužmirškim, kad dar tuo metu visi ginklą laikyti galintys vyrai buvo kariai) turėjo paprotį jaunuoliui suėjus atitinkamam metų skaičiui (12-14 metų), priimti į vyrus (dar ne karius).  Ritualo metu, jiems buvo įteikiami ginklai. Menamuoju momentu, berniukui/jaunuoliui buvo įteikiamos atitinkamos ietys ir skydai. Gerokai vėliau, kai jau germanų visuomenė „prakuto“ ir  keitėsi – turtingųjų ar žinomųjų karių vaikams buvo įteikiami net kalavijai ar, net, visa pilna ginkluotė. Taigi: „kai ateina tam tikra diena, bendrame bendruomenės susirinkime, bendruomenės vadas arba tėvas jaunuoliui įteikia ginklą. Tai tas pats, kaip pas mus toga (pastaba: tuo metu romoje buvo kelios togų rūšys reiškiančios piliečio padėtį: toga pura – be purpurinės kantuotės jaunimui neužimančiam jokių pareigų, toga virilis – vienspalvė jaunimui iki 16 metų, loga picta – purpurinė, išsiuvinėta palmėmis – karvedžiams, triumfatoriams, imperatoriams ir toga Candida – sniego baltumo toga kandidatams į valstybines pareigas (beje, nuo jos ir kilęs žodis „kandidatas“). Tai ekvivalentas mūsų pirmajam jaunuolio „laipteliui“/pripažinimui“.
Įšventinimas į riterius prieš mūšį
Šiuolaikinėje prancūzų kalboje žodis „adouber“ – įšventinimas į riterius, kažkada tereiškė tik ginklo įteikimą. Taigi, šis paprotys išliko gana ilgai ir persirita gerokai per XI amžių. Kažkiek nukrypstant nuo temos, šis paprotys puikiai paaiškina tų mažų iečių, kirvukų, šalmų ir skydų ar kitų ginkluotės dalių gausą muziejuose ir archeologiniuose radiniuose ir tarsi prieštarauja tam faktui, kad šiaurės germanai (beje ir baltai) buvo aukšti ir augaloti žmonės – vidutiniškai apie 1,7 ir daugiau metro ūgio. Aišku, kad 14-likmečiui įteiktas ginklas buvo retai naudojamas, nes toks „karys“ gali atlikti tik pagalbines funkcijas – jis, iš esmės - tik mokinys (ši tradicija turėjo įtakos ir jaunuolio, būsimo riterio lavinimui, bet tai jau kitoje temoje). Tad ginklai, augančiam organizmui - greit pasidarydavo nebetinkami, paliekami būsimiems ainiams, nenudėvimi... Tačiau jaunuoliai dalyvauja karinėse ekspedicijose ir nenuostabu, kad ant kokio drakaro denio randamos visai mažos pėdos, kurias neturėdamas ką veikti jaunuolis apibrėžia kokiu peiliuku...
Iki pat XII a., ir net kai kur, ir kai kada net iki XIII amžiaus, įšventinimas į riterius įvykdavo trimis atvejais: sukakus tam tikram amžiui, įstojus į tam tikrą karių būrį-kariauną arba kaip apdovanojimas ar atsidėkojimas. Be abejo – kai kada kaip ir paskatinimas - pavyzdžiui, prieš numatomą sunkų mūšį.
Apjuosimas kalaviju, pentinų uždėjimas ir skydo įteikimas
Gizelbertas iš Monso (825-877 m., būsimų Lotaringijos kunigaikščių pradininkas) savo traktate rašo, kad Anžu dinastijoje buvo įprasta, jog jaunuolis sulaukęs tinkamo amžiaus ar perimantis paveldėjimą, iš karto, tuo pačiu metu, būdavo įšventinamas į riterius ir duodavo omažo priesaiką (a.p.: omažas, vasalinė priesaika). Kitaip tariant, jisai prisiekia būti kovos draugu, bendražygiu. Tad pradinė vasalo prasmė – priėmimas į valdovo kariauną – tapimas pilnaverčiu kariu. Jeigu jis neturėjo jokio paveldo priėmimo, tai būdamas vasalu, šis naujai įšventintas karys, dar net negalėjo tikėtis jokio apdovanojimo žemėmis. Taigi, tuo metu riteris ir vasalas – buvo dar beveik sinonimai. Negana to, net yra užrašų, kurie liudija, jog dar XII a. pradžioje, riteriu galėjo tapti laisvas valstietis, kurio turtas apie 16 markių – tai tik šiek tiek turtingesnis valstietis. Bet čia vėl viskas buvo sąlygina – jei miestietis praturtėdavo ir įsigydavo žemės, jam sekdavosi ją ne tik išlaikyti, bet ir didinti savo pajamas, jis jau per kelias kartais (dažniausiai į trečią), automatiškai tapdavo kilmingu ir turėdavo teisę į riterystę arba, kai kur – automatiškai tapdavo riteriu (iki XII a. – XIII a. jau buvo daugiau visokių apribojimų). Na, o riteriniuose romanuose šis šleifas gana ilgai išlieka – jei jau turtingas miestelėnas-kaimietis rodo riteriškumo bruožus, tai jau jis būtinai kažkoks pamestas, pavogtas, pamirštas barono ar kokio kilmingojo sūnus...
Įdomu tai, kad Karolingų laikų tekstuose minima, kad vasalai(!) nuo likusiųjų laisvųjų žmonių, skiriasi tuo, kad nešiojasi ginklus. Tai yra riteri-raitelis-vasalas – dar pilnaverčiai sinonimai. Negana to, ginklai, kurie valdovo buvo dovanoti vasalui, šiam (vasalui) mirus, turi būti gražinti valdovui, jog šis galėtų juos dovanoti kitam bendražygiui! Tai vienas iš atsakymų, kodėl frankų karių kapuose nerasta šarvų – ginklų ir net šalmų yra, o štai metalu kaustytų šarvų – nėra (apie „lorikas“, ginkluotę  ir jų kainas – kitame skyriuje), na, o įsitvirtinus krikščionybei – ir visai nieko nelieka.
Omažas
Kitaip tariant, vakarų Europos didikų luomas formavosi per karinę tarnybą. Iš esmės, kai XII a. Fridrichas Barbarosa (1122-1190 m.) išleido įstatymą, kad riteriu gali tapti tik asmuo tarp savo protėvių turėjęs riterių, tai reiškė tik vieną – asmuo turėjo būti iš karių, vasalų, tarnavusių kažkokiam valdovui giminės. Turint galvoje, kad kariauna, pradedant nuo jų vado iki eilinio, vienaip ar kitaip, žygiuose tampa ginklo broliais, kurie kartais didesni broliai, nei kraujo broliai, tai toks Barbarosos įsakas tereiškė viena – jis į savo aplinką priima tik „tikruosius“ gimines. Ne kraujo, bet ginklo giminaičius, kuriais būtų galima pasitikėti, nes, iš esmės, toks ginkluotas žmogus turėjo teisę daryti tvarką ne tik savo žemėje, bet rūpintis ir savo karo vado žeme ir (ypač) savo jaunesniųjų pavaldinių žemių tvarka... Taigi, įšventinimas į riterius, tai reiškė pasitikėjimą ir aukštesnį socialinį laiptelį. Negana to, įšventintojas tarsi dalinosi savo garbės ar „kraujo“ dalelyte su riteriu – tad neretai buvo visai ne tas pats iš kokio valdovo ar karo vado gausi „patepimą“. Pavyzdžiui, Bernardas Klervietis (Bernard de Clairvaux, lot.:  Bernardus abbas Clarae Vallis, 1090-1153m. ) Bizantijos imperatoriui Manuilui Komninui (1118–1180 m.) rašo jog siunčia Šampanės grafo sūnų Henriką (Anri), jog šis, esant galimybei jį įšventintų į Kristaus riterius. Kaip Zevelingeno (XII a.) posakyje – „das Wurde werdens wirdet mir“ – šiek tiek perfrazavus : „Kilniojo kilnumas perduodamas man“ ar „Kilniojo kilnumas daro mane kilniu“... Praktiškai tai buvo iš amžių glūdumos išplaukusi formulė.
Tačiau tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, kuris parodo, jog XII a. ryškus aukščiau minėto germaniško papročio šleifas išsiplėtė geografiškai (pav. net Vladislavas – Lenkijos karalius - savo laiku šventino jaunuolius ir vyrus į riterius). Pradėta jaunus žmonės, jau ne kaip įkaitus ar garantus, ar mokiniu siųsti pas žymius valdovus ir kilmingus didžiūnus, o tam, kad šie gautų kartu su ryšiai gautų įšventinimą į riterius ir pasiimtų dalelytę jų šlovės. Tai buvo tarsi ryšių užmezgimas, tam tikros visuomenės ir jos kultūros formavimas. Valdovai, aišku, tuo naudojosi tiek garbės ir kilnumo sumetimais, tiek politiniais tikslais. Tad šis ryšys plečiasi ne vien geografine prasme, bet ir pradeda lipti per socialinius laiptelius. Ypač esant masiniams riterių įšventinimams, kur kai kada papuldavo galbūt ir ne visai to verti žmonės.
Pavyzdžiui, Žanas de Marmutje teigia, kad iškart 30 jo draugų buvo įšventinti į riterius, Rožeris II Sicilietis, kartu su dviem sūnumis įšventina 40 jaunų karių ir tokių liudijimų ganėtinai daug. Taip pradeda formuotis svitos, favoritai ir visokie kitokie vėlesnių Rūmų ypatumai.
Štai nuo šio momento galima pradėti kalbą apie įšventinimų prašmatnumą. Jeigu tas senasis germaniškas paprotys ar vasalo pripažinimas susivesdavo tik į ginklo ar ginkluotės įteikimą bei kažkokius priesaikos žodžius, tai jau nuo XII a. galima kalbėti apie šventes. Šventinės riterių įšventinimo ceremonijas pradėta derinti prie religinių ar pasaulietinių švenčių. Kaip tik panašiu laiku ima formuotis „riterinė literatūra“, o tuo pačiu - kurtuazija. Tad XII a. galima laikyti tuo momentu (tikslios datos – aišku nėra, o aidas dar eis per šimtą metų), kai niūrią ir grėsmingą bei iki „pažaliavimo“ savo valdovui ištikimą vasalų-riterių kariauną keičia naujoji, ne mažiau grėsminga, bet jau manieringesnė, šiek tiek kitaip išauklėta, šiek tiek su kitokiais idealais ir besikeičiančiais papročiais riterių ir vasalų karta. Panašiai tuo metu vasalo ir riterio – sąvokos išsiskiria. Į mokslus ir svečius atvykęs ir į riterius įšventintas jaunuolis jau nebūtinai įšventintojo vasalas – jis grįžta į tėvoniją ir vykdo savo politiką (prie to dar sugrįšim kiek žemiau)... Jei beturčius ir net klajojančius, ieškančius garbės ir šlovės riterius dar ilgai bus galima sutikti, tai bežemio vasalo – jau nebelieka. Visi būsimi titulai griežtai pririšti prie valdos. Netekęs valdos, netekdavo ir titulo, kuris dar nebuvo suprantamas kaip titulas. Tad nenuostabu, kad toks vardas, laipsnis ar titulas kaip „riteris“, nepririštas prie valdos, tačiau pabrėžiantis asmens kilnumą, kilmingumą ir šaunumą, tapo bemaž vieninteliu ir didžiausiu skirtumu nuo kitų tuo metu egzistavusių luomų. Jis ne vien karine prasme tapo kilmingųjų siekiamybe...
Sprendžiant iš mus pasiekusių veikalų, pavyzdžiui „Livre des mameres“ – „Knyga apie gimines“, riteriai jau išskiriami kaip savarankiška ir didikus vienijanti klasė. Kartu jau atsiranda ir elgesio taisyklės. Kretjenas de Trua (Chrétien de Troyes, 1135-1180 m.) jau rašo: „...įšventindamas į riterius jam suteikia aukščiausiojo luomo nario vardą, kurį dievas sugalvojo ir sukūrė...“. Šalia tokių dalykų kaip ištikimybė kovos draugams, pasirengimas už savo valdovą netekti gyvybės, pasirūpinti savo raitelio ginkluote, atsiranda ir papildomi šio luomo idealistinės sampratos požymiais ir mokymai. Kaip pavyzdžiui: riteris turi dar būti ir gailestingas savo priešams, kurie prašo malonės, reguliariai susitikinėti su savo broliais (ta prasme, su kitais riteriais), padėti į bėdą pakliuvusioms moterims (kai kada vargšams), lankytis bažnyčiose, būti pamaldiems... Tik tiek, kad bendrai paėmus, pasaulietiniai riteriai, be visokiausių pamokymų ar moralizavimo, skirtingai nuo Ordinų riterių, niekada neturėjo jokio kodekso ar statuto. Tai buvo daugiau išsiauklėjimo ar konkrečios epochos vertybių suvokimas. Tuo tarpu ordinų riteriai – kitas reikalas – jie jau dažnai turėjo patvirtintus ar palaimintus statutus, kodeksus ir kitus drausminančius ir juos vienijančius atributus. Dažniausiai šie riterių ordinai kūrėsi ant religinio pamato, su bažnyčios palaiminimu – vienaip ar kitaip - Dievo kariai. Tačiau pilna apimtimi bažnyčiai, nežiūrint į gana įžūlius ir primygtinus bandymus, taip ir nepavyko pasiglemžti riterijos. Subažnytinti kai kuriuos aspektus – taip, bet tapti pasaulietinių riterių siuzerenais. Norint surasti priežastis, vėl reikia grįžti į kiek atgal į praeitį...
Simonas de Monforas
Iš esmės, jei prie karūnavimo procedūros, kuri, pradžioje, buvo labai panaši į įšventinimą į riterius ar net jos neatskiriama dalis (galimas ir atvirkštinis teiginys). Tačiau prie karūnavimo bažnyčiai pavyko prikišti nagus jau VIII a. (pirmą kartą neatskiriama dalimi tapo karūnuojant 753 m. Papiną Trumpąjį - Pépin le Bref) Štai panašiai tuo metu iki pat X ir net XI amžiaus, net pirmieji markizai, grafai ir kunigaikščiai, juos karūnuojant, tapo karaliui prilygintais valdovais – valdovais per „Dievo malonę". Praktiškai suvereniais savo noru karaliui paklūstančiais valdovais. Tačiau jei tokių valdovų nebuvo daug ir jiems religinė potekstė buvo svarbi įvairiais politinių intrigų tikslais, tai bandymas pakišti įšventinimą į riterius po visišku bažnyčios sparnu – nepavyko. Na, o nuo XI a., kai prasidėjo ir masiniai įšventinimai – šis siekis tapo visiškai beviltišku. Bažnyčia tenkinosi tik ginklų (dažniausiai kalavijo) pašventinimu, bendromis liturgijomis ceremonijomis, pamokslais, pamokymais ir apeliavimu į sąžinę, dievobaimingumą ir taip toliau. Į bažnytininkų surašytus traktatus apie įšventinimą į riterius buvo žiūrima pro pirštus, o neretai, kokių vienuolių aprašyta įšventinimo į riterius ceremonija, buvo gerokai išpučiamos ir pagražinamos religinėmis spalvomis. Yra žinomi tik keli atvejai, kai bažnyčia įšventindavo to vertą asmenį į riterius (ne kokio ordino riterius!). Pavyzdžiui, 1214 m., įšventinant Amorį, Simono de Monforo, Katarų arba Albigiečių  karo vado sūnų į riterius. Tai įvyko pačio grafo de Monforo prašymu ir jį įšventino Orleano vyskupas. Pjeras de Vo de Senre (žinomas su savo „Albigiečių istorija“) rašė: „O (!), tai visiškai naujas ir negirdėtas riterystės paprotys!“. Tačiau pačiam grafui to reikėjo politiniais tikslais – tuo jis norėjo pabrėžti savo įnašą į kovą prieš eretikus ir atkreipti į save dėmesį, kaip į bažnyčios gynėją. Be kita ko, pats Orleano vyskupas buvo tokios aukštos kilmės, kad būti jo įšventintam į riterius reiškė ne mažiau, kaip kokio karaliaus...
Taigi, nors bažnyčia ir bandė įsikišti į įšventinimo į riterius ceremoniją, tačiau išskyrus paprotį, kad ši ceremonija, esant galimybei vyktų bažnyčioje – nepasiekė. Įšventinimo į riterius ceremonijos ir toliau vyko ne visuomet bažnyčiose, o tam patogiose vietose, mūšio lauke, prieš mūšį ir t.t.. Žodžiu ten ir tada, kur įšventintojui pasirodydavo tinkamiausia. Jeigu karalių ir kitų karūnuotųjų (markizai, grafai, kunigaikščiai) buvo mažai ir juos buvo galima kažkaip įtakoti, tai riterių turinčių teisę įšventinti kandidatus į riterius – buvo per daug... Juolab, kad religinė potekstė, lyginant su karine, politine ir šiaip pasaulietine (interesų atstovėjimas) – buvo pernelyg maža. Ta religinė potekstė „ginti silpnuosius“ ir „bažnyčią“, nuo pačių seniausių laikų buvo suprantama tarnybos savo siuzerenui rėmuose. Siuzereno, kuriam neretai buvo prisiekiama padėjus ranką ant Biblijos ar šventos relikvijos. Žodžiu, reikalauti dar kažko daugiau iš riterio – kario, buvo visiškas nonsensas ar absurdas, nors mėginimų, kurie iškart susidurdavo su įsišaknijusiais germaniškais papročiais - buvo. Tad įšventinimų praturtinimas bažnytinėmis ceremonijomis ir visokie pamokslai, bažnyčios rėmimasis ant riterių kryžiaus žygiuose, nors ir sudarė iliuziją, kad tai krikščioniška ir Dievui naudinga profesija ar luomas, tačiau jis (išskyrus specifinius bažnytinius ordinus), taip ir liko savarankišku socialiniu sluoksniu, kurio pagrindinis uždavinys buvo ištikima tarnyba savo siuzerenui... Va, literatūrinis Lanselotas būtų visai nebloga iliustracija...
Tad bet kur ir bet kada riterystės pamatas, atmetus visokiausius „bla-bla“, visada buvo - Drąsa, Pasiaukojimas ir Ištikimybė...
Pati įšventinimo ceremonija? Universalios nebuvo. Skirtingais laikais, skirtingose šalyse-vietovėse, skirtingose situacijose - skirtingos. Jei iki XI amžiaus beveik nebuvo jokios bažnytinės ideologijos, tai po XI-XII a. prie šios ceremonijos buvo prikabintos ilgesnės ar trumpesnės bažnytinės apeigos.
Na, o iš esmės įšventinimas susidėdavo iš kelių dalių:
1. Kalavijo pašventinimas (ne visur ir ne visada, ypač iki X a. ir neaišku ar jo šventinimas skyrėsi nuo eilinio kokio nors daikto pašventinimo);
Dar išlikusi akolada Nyderlanduose
Karalienė Beatričė 2009 (Beatrix Wilhelmina Armgard)
2. Apjuosimas kalaviju (būtinasis). Iki X-XI a. tai kai kur galėjo būti paprasčiausias ginklo įteikimas. Ankstesniais laikais, karūnuojant karalių, markizą, kunigaikštį, grafą – automatiškai jie tapdavo riteriais vien dėl šios ceremonijos;
3. Pentinų prikabinimas (ne visur ir ne visada - kaip ir skydo įteikimas);




4. Paskutinysis trinktelėjimas – „colée“. Tai turėjo būti paskutinis antausis ar trinktelėjimas, kai riteris neduoda grąžos. Nuo šio žodžio ir kilęs pavaidinimas „Akolada“ – kuri reiškė įšventinimą į riterius (dažniausiai kai kalbama apie frankų ar jiems pavaldžių žemių riterius). Tačiau Vokietijoje labai ilgai beveik nebuvo naudojamas arba visai nenaudojamas. Galų gale, iki šios dienos, iš tuometinės akolados ir apjuosimo, liko tik ceremoninio kalavijo (rapyros) uždėjimas ant peties: iš pradžių ant dešinio, o po to ant kairio;
5. Privaloma formulė panaši į tokią frazę: „Būk geru riteriu“, atsakymas „Būsiu, su Dievo pagalba“;
6. Riterio gebėjimo demonstravimas (jojimas, ieties ir kalavijo valdymas.. Nebūtina dalis. Ji būdingesnė besiformuojant riterystei – ankstyvais laikotarpiais.) – vėliau - mišios;
7. Pamokymai, palinkėjimai ar pamokslai (praktiškai visada: būk toks, anoks, o štai ten – tavęs laukia priešas, nėra kada gaišti – pirmyn į ataką).
8. Na ir puota, aišku, jei sąlygos leisdavo...


Viskas priklausė nuo to, kada ir kaip, ir kokia proga vykdavo įšventinimas. Žinomos ceremonijos, su visokiomis atgailomis, apsiplovimais, persirenginėjimu – idant neofitas (naujokas) būtų alia kūdikis... maldų kalbėjimais, pasninkavimais ir t.t.... Vienintelė ką prigalvojo ir pridėjo kinematografas ir romanistai nuo savęs, tai frazė: „o dabar kelkitės... sere...“.
Štai taip, kokio VII-VIII a. – paprastutė ginklo įteikimo ir vasalinės priesaikos ceremonija, pavirto į riterio „krikštynas“...
Atgaila, malda, ginklų šventinimas
Įšventinimas galėjo būti atliekamas likus kelioms minutės iki susirėmimo-kautynių... Pavyzdžiui, tam, kad motyvuoti jaunuolius žūtbūtinei kovai... Skamba lėkštai, o efektas – didelis. Ilgokai sėdėjęs kandidatuose/seržantuose jaunuolis/vyras su beatodairiška narsa puldavo į mūšio lauką. Beje, ne vienas mūšis buvo pralaimėtas tik todėl, kad riteriui atsitraukti iš mūšio lauko buvo mirtina gėda – neklausydavo net tiesioginių vadų nurodymų (per Šimtametį karą tai buvo kaip rykštė frankų kariuomenėse)... Taip pat minimi atvejai, kai net XVI a. į riterius buvo įšventinama po sėkmingo mūšio (pavyzdžiui Prancūzijos karalius Pranciškus I po „Gigantų mūšio“ - iškart mūšio lauke), mirštant valdovui, kai jau laiko visoms ceremonijoms nebelieka – paskutiniu atodūsiu įšventinama į riterius... Tokios ir masinių įšventinimų ceremonijos, iš esmės, labai panašios, kaip dabar karinėse pajėgose duodama priesaika... Vėliavos, trimitai, fanfarai... Vėliavos, trumpa priesaika... Kaip minima, Sigizmundo, Fridricho ar Karolio IV karūnavime Romoje, ant tiltų virš Tibro, po Šv. Jurgio vėliavomis buvo įšventinta daug ir labai daug (Kiek? Niekas nežino) neofitų...
Tiesa. Būta ir labai griežtų reikalavimų kandidatams į riterius. Pavyzdžiui, žinoma, kad Liudvikas VI Storulis, 1137 metais išleido įsakymą, jog visiems riteriams, kurie buvo įšventinti neturint kilmingos giminės, pentinai būtų nudaužyti ant mėšlo krūvos... Kartu uždraudė riteriais tapti valstiečiams, miestiečiams (turima galvoje amatininkus), šventikams, pirkliams. Ši iškreipta tendencija paplinta po visą Europą, bet ją apeiti turtingam - nebūdavo itin sunku. Pasitaikydavo netgi teisminių procesų, kur liudytojais būdavo kviečiami itin kilnūs asmenys. Tik bėda dažnai buvo ta, kad jei kalbėdavo apie gylį į trečią kartą, tai tas kilmingasis, kuris turėjo liudyti senuosius laikus – nelabai tuos įvykius prisimindavo... ypač jei būdavo koks nors masinis įšventinimas.
Taigi. Iš esmės apie įšventinimo ceremonijų prašmatnumą ir pompastiką, galima pradėti kalbėti nuo Katarų kryžiaus žygio (Albigiečių karų). Henrikas III (Šampanės grafas), norėdamas pritraukti daugiau kryžeivių, nusprendė riterių luomą padaryti patrauklesniu: ėmėsi iškilmingų ceremonijų. Kaip tik tada riterio vardas tapo aukštesniu už kavalerijos/raitininkų seržanto (skirtingai nuo riterių – seržantai dažnai gaudavo atlygį – tai buvo apmokama tarnyba). Seržantai tapo kaip ir kandidatais į riterius, ne ginklanešiais/skydnešiais, o tarnaujančiais ir tam tikra prasme savarankiškais raiteliais kariais. Jie jau pagal savo kilmę, dažniausiai, turėjo teisę kreiptis dėl įšventinimo į riterius.
Dar keletas įdomybių: Anglijoje – Škotijoje, bet koks riteris galėjo įšventinti kandidatą į riterius, Vokietijoje buvo ilgai laikomasi tradicijos, kad į riterius šventina tėvas arba tėvo brolis, Ispanijoje labiau buvo populiaru būti kokio nors ordino kavalieriumi-riteriu, o Frankų žemėse, su "lengva" Burgundijos ranka -  įšventinimo į riterius kurtuazija nuėjo net iki absurdo... Beje, būtent tas absurdas prie riterių luomo/klasės/vardo nunykimo prisidėjo kur kas daugiau, nei mitas apie šaunamuosius parakinius ginklus. Riterystė tapo pasiekiamas tik itin turtingiems ir itin kilmingiems asmenims, o visiems kitiems buvo paprasčiausiai per brangu. Žmonės visada mokėjo skaičiuoti pinigus, tad jau XVI a. pradžioje, mažiau turtingi kilmingieji ir laisvieji žmonės - numojo ranka. Juolab, kad tapo įmanomu dalyku siekti karjeros be jokio riterio vardo, o kreipinys ševalje ar sere, ar kiti jų analogai, ėmė plisti nežiūrint to ar buvo asmuo riteriu, ar ne. Juolab, kad titulai galutinai atsiskiria nuo žemės valdos: atsirado grafų, markizų ir panašių veikėjų, kurie gaudavo rentą, nešiodavo titulus ir nebeturėjo jokių teisų į tam tikras žemes... o grafų, kunigaikščių "per Dievo valią" - beveik neliko... Tad ne parako galios sunaikino riteriją. Tiesą pasakius - ji ir nebuvo sunaikinta – tik jų paveldėtojais tapo karininkai... Tad toliau jau galima kalbėti apie naujai ant riterių pamato užaugintą ir tam tikrų riterystės tradicijų paveldėtoją – karininkiją...
Na ir keli žodžiai apie Vokietiją. Neužsiminti apie ją – būtų nedovanotina. Apie Imperatoriaus riterius nekalbėsiu – su jais viskas aišku – juos galima prilyginti ne tik kažkokiai išimtinei ložei, bet netgi ir savotiškam ordinui. Jie buvo Imperatoriaus skydas ir kalavijas, ir teisėjas, ir baudėjas, ir budelis... viešos ir užslėptos valios nešėjas. Tam būtų galima pašvęsti absoliučiai atskirą temą. Tad ne apie juos, o apie vokiškąjį praktiškumą.
Taigi, pas vokiečius nuo kryžiaus žygių laikų susiformavo įdomi tradicija, o gal ir išskaičiavimai. Pirmiausiai, kaip minėjau, nuo XIII a. riterių įšventinimo ceremonijos tapdavo vis prašmatnesnės, brangesnė, o joms buvo bandoma suteikti kažkokia iškilminga prasmė ar potekstė, kurių žmogus galėjo ir nesulaukti, nors valdovas ir buvo davęs pažadą (na niekas žodžio ir neatsisako, ne tinkama proga - lauk- tuoj, tuoj)... Na ir, kartu, išliko gilioji tradicija atėjusi dar nuo tų laikų, kai vasalas ir riteris nebuvo išsiskyręs – kažkieno įšventintas riteris, tarsi tampa priklausomas nuo įšventintojo. Net atsidūrę skirtingose „barikadų“ pusėse, jie vienas kito atžvilgiu išlikdavo „džentelmenais“ (kaip šį žodį suvokiame šiandien), o politine prasme, tai taip pat buvo vienas iš įrankių mezgant didžiąją politiką ar paprasčiausią intrigą. Prie ko aš vedu? Prie to, kaip vokiečių turtingi kilmingieji arba negalintys įsirodyti jog tarp jų protėvių buvo riterių, išsisukdavo. Taigi, jie tapdavo piligrimais ir galėjo būti įšventinti į riterius šalia Kristaus karsto, kur jau tradicinės vakarų Europoje riterių įšventinimo taisyklės nelabai galiojo. Taip pat šią tradiciją bandė taikyti kryžiaus žygiuose į Pabaltijį, į Čekiją per  Husitų kryžiaus žygius ir t.t., visur kur buvo skelbiamas kryžiaus žygis...
Jeruzalės karalystės herbas
Tokiu atveju, šie riteriai, tarsi tapdavo ganėtinai abstraktaus ordino nariais ir visiškai nebuvo priklausomi nuo kažkokio siuzereno. Įdomu tai, kad Jeruzalėje iki popiežiaus Aleksandro IV nurodymų, įšventinimo ceremonijas vykdydavo pasauliečiai, o prie jo, ši teisė buvo suteikta išimtinai ten pagal visas sutartis misiją laikantiems pranciškonams. Tad, jeigu ant kokio iki šios dienos išlikusio vokiečių riterio kapo bus Jeruzalės karalystės herbas, tai reiškia, kad jis arba dalyvavo kuriame nors Kryžiaus žygyje į Palestiną, arba buvo piligrimas ir piligrimystės metu jį į riterius įšventino prie Kristaus kapo. Visi jie buvo taip vadinamais „Švento kapo Jeruzalėje ordino riteriais“
(Ordo Equestris Sancti Sepulchri Hierosolymitani – įkurtas 1099 m., gyvuoja net po šiai dienai ir turi apie 30000 narių/riterių) ir praktiškai be jokio globėjo ar siuzereno...
Na, tai kol kas tiek...

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą