2017 m. gruodžio 21 d., ketvirtadienis

Palydint 2017-liktuosius...





Norėjau papildyti blogą vienu tokiu straipsneliu - paskutiniu šiais metais. Tačiau paskutinę akimirką atidėjau: pagalvojau, kad vis tik šventės ant nosies, ir nėr čia ko, visokių bjaurasčių rašyti. Tegu neša krampas, tuos buvusių gadynių liudijimus... Jei jau jie nesudūlėjo iki šiol, tai palauks ir kitų metų.


Žinau, kad buvęs šimtmetis daugelyje įskiepijo imunitetą skambiems žodžiams, kelia šypseną, o daugelis idealų netgi juoką. Netgi pats žodis „riteris“ - taip devalvuotas, kad kartais net sunku apie juos ir šnekėti, kaip kartais sunku kalbėti ir apie vyriškumą, pasiaukojimą bei tikėjimą „frikui“, kuris tik klapsi naiviom akytėm.

Lygiai taip pat ir riteriniai romanai, apie kuriuos literatūros ar istorijos mokytojai kalba su ironijos ir net paniekos šypsena. Ale: „mergelių skaitalai“. Nors tai visiška netiesa - ant jų idealų užauginta ne viena karta. Ir skaitė juos, arba jų klausė – ne tik skaisčios mergelės, bet ir vaikai, ir vyrai... kaimiečiai, tarnai ir didikai... Ceremonijas žmonės mėgo, pramogų trūko ir neretas buvo atvejis, kai prieš iškilmes ar po jų, ne tik būdavo meldžiamasi, bet ir koks bardas viešai dainuodavo balades – „riterinius romanus“. Na ir patys didikai, tame tarpe ir riteriai, skirtingai nuo brukamo stereotipo, buvo raštingi. Kitaip ir būti negalėjo – nuo pat pradžių pradžios – tai, iš esmės, prieštarauja „riterystės filosofijai“...

Tad pasikapstęs, įdedu mažytį pamokslėlį apie riterystę iš Frankų XIII nežinomo autoriaus riterinio romano „Durmartas iš Velso“ (pranc.: „Durmart le Gallois“, angl.: "Durmart of Wales"; atsiradęs apie 1220-1230 metus) riterio sero Durmarto, karaliaus Gaulo ir Andelizos, danų karaliaus dukters, sūnaus žodžius, kuriuos jis išsakė naujai įšventintiems riteriams, kurie labai tinka ir vietoje šventiškų palinkėjimų kitiems metams.

     Ponai, mano – dabar jūs riteriai! Todėl dabar, jums, papasakosiu kaip turi elgtis riteris.
         Riteris turi būti drąsus, mandagus, kilnus, ištikimas ir iškalbingas. Jis taip pat turi būti negailestingas priešams, tačiau atviras ir geranoriškas draugams. Tai yra, jei kas nors jums (parodęs į kokį kitą riterį) pasakys, kad štai šis žmogus (jūsų draugas), kuris nesugebėjo išlaikyti skydo ar yra nepadaręs nė vieno kirčio per turnyrą – neturi teisės vadintis riteriu, tai visų pirma, pagalvokite apie save: ar jūs pats turite teisę vadinti save riteriu?!
       Tik tas turi teisę vadintis riteriu, kas su ginklu rankose įrodė ką sugeba ir užsitarnavo žmonių pagyrimus.
       Tad siekite didvyriškų pergalių.
     Siekite tokių pergalių, kurios būtų vertos, kad jas atsimintų amžinai, nes kiekvienam jaunajam (ką tik įšventintam) riteriui svarbiausia
                                                                                       – GERA PRADŽIA!“




Tad gerų pradžių kitais metais,
                        Ponai, ponios, karininkai ir pulko damos!


P.S. Na ir pabaigai, tebūnie tai įžanga į būsimą kelių straipsnelių apie riterius ciklą, kuris bus rašomas nereguliariai, nedažnai, bet rašomas... 
"Pareiga Šaukia". Edmundas Blairas Leigtonas (Edmund Blair Leighton; 1853 - 1922) 
_________

Pažadas jau ištesėtas:











2017 m. gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Džeimso Puklės revolveris kulkosvaidis...

         


Dar kai rašiau apie revolverius, minėjau apie Džeimso Puklės revolverį-kulkosvaidį (James Puckle, 1667–1724, London), tad, žodžiu, šiek tiek egzotikos... Egzotikos, kurią labai mėgsta alternatyvios ar paralelinės istorijos fantastai...
Priimta manyti, kad kulkosvaidžiai, tai XIX a. pabaigos tvariniai. Realiai gerokai anksčiau. Pavyzdžiui James Puckle (1667–1724) jau 1718 metais užpatentavo savo greitošaudį kulkosvaidį skirtą Britų laivynui. Tik tiek, kad šiuo atveju nereikėtų naudoti dabartinės žodžio "kulkosvaidžio" sampratos taip, kaip jis apibrėžiamas apibūdinant šiuolaikinę ginkluotę. Pagal anuos laikus, tai yra greitašaudė šaudyklė. Jo niša yra kažkur tarp muškietos ir mažakalibrės patrankos: jau ne muškieta, bet dar ir ne pabūklas.
Pagal to meto ir net vėlesnes realijas - tai labai vykęs ginklas: kokybė aukštumoje. Atlikimas - iš ties nepriekaištingas. Bet kodėl nepriimtas į karinį laivyną? Sunku dabar pasakyti itin tiksliai, bet versijų yra keletas. Populiariausia: kad šio Puklės kulkosvaidžio pertaisymas nė kiek nebuvo greitesnis, nei jei šaudytų kareivėlis iškart iš kelių titnaginių šautuvų (šio kulkosvaidžio aptarnavimas nuo 3 žmonių) ar pliektelėjus į priešo abordažinę komandą iš mažakalibrės patrankos karteče,
Grape

šrapneliu, grape, knipeliais (ypač aktualu tuometiniame laivyne) ar kokiu panašiu tų laikų artilerijos užtaisu... Žodžiu, nors realiai jis šaudė ganėtinai greitai  (pagal tuos laikus) ir jo pertaisymas, taip pat buvo pakankamai greitas (vėlgi, pagal tuos laikus), bet žala santykinai saikinga... kitaip tariant, siūloma greitošauda nedavė kritinės persvaros prieš priešininką, o jo gamyba, priežiūra bei eksploatavimo galimybių kaštai, lyginant su alternatyviais ir jau esamais variantais - buvo gerokai brangesni...



Na, yra ir kita, entuziastų, versija: šis ginklas pagal savo ergonomiką ir atlikimą peršoko per 200, jei ne visus 250 metų, tai yra, jis tam laikmečiui buvo pernelyg asketiškai negražus... Jį net sunku įsivaizduoti laivo denyje tarp krūvos blizgučių, raižinių ir kitų paradinių dalykėlių... Kchmmm. neverta juoktis iš šios teorijos - šis faktorius konservatyviems admirolams iš ties galėjo būti pakankamai svarbus...

Beje, buvo dviejų tipų sviediniai (kulkos) - apvalios ir kubo formos - apvalios, kaip humaniškesnės, prieš tikėjimo brolius krikščionis, o kubo formos - prieš nekrikštus... pavyzdžiui tuometinius turkus/osmanus...
Apie technines detales nerašau, nes duotame jutubo filmuke jį visai neblogai pristato...
Tačiau paskelbus šią apžvalgą bloge, vis tik atsirado keletas įdomesnių techninių klausimų, tad kad jie nedingtų, įdedu dialogą čionai. Gal kam bus įdomu plačiau:
1. Kl.: Kokia greitošauda:
Atsak.: Praktiškai skiltuvo darbas ir parako degimo greitis: skiltuvo atlaužimas, persukimas, parako lentynėlės atidarymas, skiltuvo nuleidimas... Keičiant būgną, tuo pačiu - vamzdžio valymas. Tad pertaisymas šiek tiek greitesnis nei patrankos, kadangi užtaisai jau paruošti iš anksto. Žodžiu, pagal skirtingus šaltinius, nuo 6 iki 10 šūvių per minutę, kai tuo tarpu vienas itin miklus ir gerai treniruotas šaulys per minutę padarydavo 4... Bet vėlgi, jei kavalerijos ataka - 1 šūvis, o maksimumas - 2 (su klaustuku). Abordažo metu - susiėjus bortais - analogiškai. Tad prieš kavaleriją ir ši šaudyklė buvo per lėta, juolab šoviniai ne granatos, ne sprogstamieji, ne šrapnelis. Vienas kuopos ar bataliono falkoneto šūvis karteče arba jei laive tai giriomis, padarydavo gerokai daugiau žalos... O mobilumu šis "kulkosvaidis", bent jau bandymų etape - nepasižymėjo (buvo skirtas laivo deniui, todėl ant trikojo, o no kokio lafeto)... Žodžiu, nors jis ir įspūdingas, bet jo pranašumai, prieš tuometinį falkonetą - ne tokie jau ženklūs, o pats prietaisas gerokai brangesnis.
2. Kl.: O vienas punktas nepraleistas? Kažkas viršuje turi užsidegti ir perduoti ugnį į užtaiso kamerą. Iš anksto parako neužpilsi juk.
Atsak.: Tame ir reikalas, kad galima iš anksto, jau kaip ir kituose tuometiniuose revolveriuose. Jau buvo aklini "stalčiukai": paraką buvo galima užpilti iš anksto. Jis atsidaro, užsipildo paraku, lentynėlė užsistumia ir aptepama vašku arba taukais, kad nepakliūtų drėgmė. Beje, kaip ir pats būgne suformuotas "šovinys". Na, arba paprastuoju būdu - kiekvieną kartą įberiant šviežio... O skiltuvas kaip skiltuvas... Kaip muškietos...

Tik, ten buvo ne standartinis, mums dabar įprastas nuleistukas., o skiltuvas, kuris  stovėjo ant spyruoklės - reikėjo per jį trinktelti.  Stovint už ginklo, paspausti ne patogu, o vat stuktelėti kumščiu - taip. vienas persuka būgną, kitas atveria "lentynėlę" (ar priberia parako) ir trinkteli...

P.S. Galima sutikti teiginius, kad tai buvo granatsvaidis ar jo prototipas, bet turiu nuvilti - tai ne joks ne granatsvaidis - jam nebuvo numatyti jokie sprogstamieji ar padegamieji, ar dar kokie nors tokio tipo sviediniai, kuriuos būtų galima priskirti granatoms. Ko gero jį taip vadina dėl tam tikro, siluetinio, panašumo į dabartinius granatsvaidžius... Arba dėl to, kad pats išradėjas užsiminė, kad būtų galima šaudyti ir granatomis (patente įrašas "Grenade Shells"), bet ką jis turėjo galvoje - sunku pasakyti, nes tokio sviedinio šiam ginklui nebuvo sukonstruota. Kur kas teisingesnis pavadinimas būtų greitašaudė mažoji patranka (patrankėlė?), greitošaudė mažoji patranka (patrankėlė?), bet tik ne granatsvaidis.
_________________