2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Springklinge - dagger - dageris - daga - durklas







Perskaičiau straipsnelį apie durklą „springklinge“ (toliau – springeris). Šiuolaikinėmis akimis žiūrint - gan egzotišką vėlyvųjų viduramžių-renesanso ginklą (beje, tuometiniai vokiečių meistrai ginklakalystėje pasižymėjo ypač lakia fantazija). Tačiau susidarė įspūdis, kad straipsniui panaudota enciklopedinė medžiaga buvo švelniai tariant nelabai išsami ir tie “mokslininkai“ kalbėdami apie „springo“ panaudojimą buvo atitolę nuo realybės tiek pat, kiek ir tie, kurie sapaliojo apie piramidžių blokų vilkimą jaučiais...
 Bet, pirmiausiai apie terminologiją: „springklinge“ tai yra dagerio (dagger) rūšis/porūšis (lietuviškai dar galima sutikti "daga"). Jį dar vadindavo tridančiu arba triašmeniu dageriu. Arba dar galima sutikti pavadinimą „pragaro dageris“ - taip matomai buvo pavadintas dėl panašumo į velnio šakę, bet ne dėl panaudojimo kovoje (bet apie tai kiek vėliau). Tiesioginis vertimas ir būtų tiesiog „durklas“, bet kodėl ne durklas? Galima aišku vadinti jį ir durklu, klaidos didelės nebus, durklas gana plati sąvoka, tačiau dageris - fechtavimo meno aušroje, kurioje ir atsirado „springeris“ – visų pirma buvo specializuotas ginklas. Ginkas naudoti tik poroje su kalaviju ar espada, vėliau špaga ar rapyra, kardu. Taigi, jis – dageris - išpopuliarėjo pradėjus jį naudoti poroje su espada (espada tai vėlyvųjų viduramžių ispaniškos kilmės kalavijas, kuris buvo jau ne klasikinis "Kristaus" kalavijas, bet dar ir ne  rapyra – pagal tuos laikus – efektingas ir universalus ginklas, bet tai jau atskira tema).
Dageris pakeitė baklerį arba kitaip dar vadinamą - kumštinį skydą.
Iš esmės, tai nedidelis ir lengvas kardas, kuris visų pirma buvo skirtas gynybai, t.y., atliko skydo funkcijas – sustabdyti dūrį, nukreipti smūgį, atmušti smūgį, suklaidinti varžovą ir pagal situaciją suduoti kontra smūgį. Taigi jis - "springeris" - yra tik pariravimo durklas ir niekas kitas (angl. parrying dagger) arba silpnosios (kairiosios) rankos šaltasis ginklas. Taip gimė tuometinio fechtavimo stilius „espada - dagger“.
Gaminant prabangesnę espadą, dažniausiai jai į porą gamindavo ir dagerį pagal formą ir stilių, bet tai jau aišku ne taisyklė. Pasitaikydavo, kad dagerio gamybai panaudodavo sulaužytos espados ar kardo geležtį (taip beje, gimė „kortikas“). Amžiams bėgant, dageris tapo tiesiog koviniu ar paradiniu karininkų ginklu – ilgaašmeniu, dviašmeniu durklu – tokiu, kaip mes dabar suprantame ištardami žodį „durklas“, o kai kur pakeitė net kardą (pvz.: laivyne ar kai kurių šalių sausumos pajėgose).
Taigi, „springas“ nebuvo skirtas laužyti kalavijo, espados ar kardo ašmenų – kardai juk ne stikliniai J , o juolab išskėsti įdūrus/įsmeigus... „Springerio“ paskirtis buvo „surišti“ ar „supančioti“ priešininko iniciatyvą, išmušti jį iš ritmo, sutrikdyti ar panašiai paveikti siekiant įgauti pranašumo. Juk kiekviena priešininko pauzė – tai jo nedovanotina klaida dvikovoje, prarasti „taškai“. Pagauti priešo pagrindinį ginklą tarp dviejų antraplanio ginklo geležčių - tai kur kas efektingiau, nei tik atmušti, sulaikyti ar nuvesti jį šoną... Bet, kaip dažnai būna yra toks „bet“ (arba „tačiau“)...
Na, aišku, neužmirškime ir to laikmečio didikų ar garbingųjų, kilmingųjų puikybės, kuri šiais laikais gali būti suprantama kaip tuštybė, bet anuomet buvo visuotinai priimtina ir normali gyvenimo norma. Bet ir to nežiūrint, tokių dagg „springų“ mada greit praėjo, o jų gana daug išliko iki šių dienų matomai todėl, kad net anuomet tokio tipo „nou-hau“ dageriai buvo daugiau simbolis ar pasipuikavimo elementas, nei praktiškas ginklas. Nuo tokio tipo ar panašios „tiuninguotos“ dagos priešininkas galėjo apsiginti paprasčiausiai sunkų apsiaustą, kuris buvo neatskiriamas didiko aprangos atributas, apsivyniojęs ant rankos (yra net ir toks fechtavimo stilius – su espada ir apsiaustu). Tokiu atveju išskleista tokio ar panašaus „tiuninguoto“ tipo (kad ir brūklinė - platūs ašmenys - ne itin tinkami dūrimui) daga prarasdavo savo privalumus: durti ir smeigti nebuvo galima, o suskleisti nebuvo laiko, tad turint galvoje, kad to laikmečio dvikovos dažniausiai baigdavosi vieno iš priešininko mirtimi, nes pasigailėjimo „formulė“ atsirado gerokai vėliau – gal po šimtmečio, pusantro... tai buvo pakankamai svarus argumentas. Taigi, o rikiuotėje ar mūšyje, ar kitoje kovoje, kur kaudavosi didesniais junginiais nei poros ar trejetukai prisilaikant primityvių dvikovos taisyklių... - ji ir visai bevertė. Na, o jeigu turėti galvoje karo žygio sąlygas, kurios greit atsijodavo praktiškumą nuo pompastiškumo, tokio tipo dagos turėjo tenkintis tik „žaisliuko“ vaidmeniu puikuojantis prieš damas ar favorites, net ir tais "geležčių" laikais.
... Tačiau, net ir po šiai dienai - dageriai žavi savo gražumu ir paslaptingumu, ir lieka ypač efektingais ginklais... muziejuose, kolekcijose, kinuose, knygose ir šou pasirodymuose ....
P.S. XVI a. pavyzdys. Ko gero atliks tas pačias funkcijas, tik jau be netikėtumo faktoriaus, tačiau praktiškesnis...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą