2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

FEME arba VEME teismai






Truputį nustebau. Pasirodo lietuviškame internete nėra info apie FEME arba VEME teismus. Apie visokius maltiečius, tamplierius, masonus, anabernus, asasinus, iliuminatus ir net „žalius“ žmogeliukus iš kosmoso, kiek tik nori ir kokiomis nori spalvomis, o apie FEME teismus, kurie darė įtaką Hansai, o tuo pačiu ir visam Pabaltijui – nė žodžio. Jau nekalbant apie jų tradicijas ir misticizmą, kuris tapo ne vieno rašytojo ar režisieriaus sukurto siužeto pamatu ar net įkvepėju. Jo pėdsakų galima rasti ne vieno ordino, organizacijos ar net klubo statutuose, papročiuose ar tradicijose.


Kai kurių tyrėjų manymu, pavyzdžiui vien tik dėl FEME verdiktų, ne vienas vokiečių talentingas meistras bėgo į rytus (Abiejų tautų sąjungą ir toliau), bet ir į Naująją žemę (Amerikas), kai kurie net kėlė versijas, kad Šiaurės karas buvo inspiruotas šios organizacijos narių iš dalies vien todėl, kad abu Ordinai su savo archaišku paveldu jau ėmė trukdyti progresui (bet faktų aišku nėra)... o tokia organizacija kaip kukuksklanas, tai niekas kitas, kaip tiesioginis jų tradicijų paveldėtojas (tai vėlgi tik prielaida)...




O gal tos info nemokėjau surasti, bet kaip ten bebūtų... šiek tiek info apie šią mistinę organizaciją, vien jau tam, kad šiek tiek numušti tą romantizuojamą biurgerių, amatininkų, miestiečių, kilmingųjų ir kitų laisvųjų žmonių viduramžišką ir net vėlesniųjų laikų gyvenimą.


„FEME“ arba dar „VEMA“, „Fehme“, „Fäme“ - pavadinimo kilmė nėra aiški, bet apie šiuos teismus metraščiai jau pradeda rašyti XIII amžiuje. Juos dažnai lydi šie išsireiškimai „occultum judicium“, „secretum judicium“, „clandestinum judicium“.


Pasak gana visai pagrįstos legendos, Karlo Didžiojo laikais, vienas iš Kelno (Köln) archivyskupų įkūrė „Laisvąjį teismą“ (Freigerichte), kurio sudėtyje buvo imperatoriaus atstovas, nuo septynių iki šimto apylinkės laisvųjų žmonių ir raštvedys, kuris vedė protokolą ir į „kraujo knygą“ (Blutbuch) įrašydavo nuosprendžius. Pirmininkavo Freigrafas arba Freirichteris, kuris sėdėdavo už stalo, o priešais jį gulėjo virvė ir kardas (arba kalavijas).
Šie teismai iš Vestfalijos greit išplito po visą Vokietiją ir dar kai kurias V.Europos šalis, nes juos itin rėmė daugelis laisvųjų gyventojų, kadangi jie buvo laikomi tik imperatoriaus balsu ir jų nuosprendžiams turėjo paklusti net patys kilmingiausieji, o dėl vėliau įvardintos bausmių vykdymo sistemos, išvengti nuosprendžio, nebuvo beveik jokių šansų.


Praėjus kokiam šimtui ar daugiau metų, šalia šių „Laisvųjų teismų“ pardedami minėti Femegericht arba Femgericht, arba paprasčiausiai FEME, t.y., FEME teismai. Kartais, iš dokumentų painiavos, netgi labai sunku atskirti koks teismas iš tiesų vyko. Iš viso to dokumentacijos chaoso eina išskirti šiuos bruožus – jei kaltinamasis atvykdavo, jis buvo teisiamas Laisvojo teismo, o jei neatvykdavo dėl bet kokių priežasčių – teisdavo FEME. Tai yra, teismas vyko slaptai, verdiktas – slaptai ir bausmė - slaptai. Slaptumo buvo laikomasi tam, kad kaltinamasis nespėtų pasislėpti ar imtis kokių apsisaugojimo priemonių. Bausmės vykdytojas arba vykdytojai buvo renkami iš teisėjų, t.y. iš tų pačių laisvųjų žmonių arba netgi kaltinamojo draugų ar gerų pažystamų. FEME turėjo tik du nuosprendžius – ištrėmimas arba bausmė – dažniausiai mirties (pageidautina pakariant). Tačiau, jei asmuo atvykdavo atvirai, jis galėjo atsivesti liudytojus ir netgi apskųsti nuosprendį Slaptajam vyriausiajam tribunolui, kuris buvo įsikūręs Dortmunde. Kaltinamaisiais negalėjo būti moterys, vaikai, žydai (nekrikštai), kitatikiai, aukščiausieji didikai ir aukščiausieji dvasininkai.


Štai čia po truputį ši organizacija pradeda įgavinėti misticizmo bruožų. Ji pradeda kelti siaubą gyventojams. Neretai kaltinamasis net nežinodavo, kad yra teisiamas, o bausmės išvengti tampa neįmanoma, nes bausmės vykdytojas gali būti bet kuris laisvasis gyventojas, kuris priklauso FEME. Nuosprendžiai senaties termino neturėjo.




Kunigaikščiai/hercogai itin siekė patys arba, kad kas nors iš jų patikėtinių, taptų FEME patikėtiniais (wissende) arba bent vykdytojais. Manau priežastys esant tokiai sistemai, visai suprantamos.


Manoma, kad XV a. Vokietijoje veikė apie 100000 vykdytojų, bet jei šie skaičiai ir nėra teisingi, vis vien jie rodo gan nemažą sistemos mąstą.


Vykdytojai aišku duodavo priesaiką, kuri skambėjo kažkaip taip: „Prisiekiu ištikimybę slaptajam teismui. Prisiekiu saugoti jo paslaptis nuo pačio savęs, vandens, mėnulio, saulės, medžių lapų ir viso kas gyva. Prisiekiu pritarti nuosprendžiui ir visaip kaip prisidėti prie jo vykdymo. Prižadu, kad nei kančios, nei pinigai, nei tėvai ir visai niekas, kas sukurta Dievo, nepavers manęs priesaikos laužytoju“.


Šie FEME teismai turėjo tris slaptumo arba pasitikėjimo lygius: Stulherren – pagrindiniai teisėjai (?), Echevins – posėdžiautojai ir Frahnboten – pasiuntiniai.


Beje, pagal oficialiąją versiją jie dažniausiai nagrinėjo bylas susijusias su žmogžudyste, vagyste, šventvagyste ir prievartavimai (prievarta).


Kaltinamasis turėjo atvykti per 6 savaites ir 3 dienas. Jei kaltinamasis atvykdavo paskirtu laiku ir nebuvo FEME narys, tai teismas buvo atviras. Kvietimai buvo įteikiami atvirai, tačiau, jeigu buvo manoma, kad kaltinamasis/įtariamasis gali pakenkti pasiuntiniui, tai kvietimas buvo prikalamas naktį prie durų iš lauko pusės.



Kitas teismo proceso detales gal praleisiu. Iš esmės jos gan tradicinės, tačiau bausmės vykdymas jau įdomesnis. Nuosprendžio vykdytojai gaudavo patikėjimo raštą ir jam turėjo padėti bet kuris kitas, kad ir visai nepažystamas ar kitoje šalyje gyvenantis vykdytojas ar FEME narys, nepriklausomai nuo to už ką asmuo buvo nubaustas. Egzistavo visa slaptažodžių ir slaptų ženklų ir kitų atpažinimo priemonių sistema, kuri labai palengvino bendradarbiavimą.


Kadangi FEME persekiojo ir šventvagius, tai yra, eretikus, bažnyčia su Popiežiais priešakyje šią organizaciją globojo arba bent jau palankiai vertino.


XV a. FEME pasiekė savo galios piką. Tačiau jau tada pradėjo pasitaikyti atveju, kai išlysdavo ir papirkinėjimo atvejai. Nežiūrint viso to, FEME savivaliavimas ir korimas, kartais ir vieša egzekucija, be teisėto valdžios teismo ar pritarimo, tiek išaugo ir pasipylė tokia skundų lavina, kad patys valdovai ir net popiežius ėmėsi „biznio“ – prekiavo privilegijomis būti atleistiems nuo FEME teismo. Buvo atveju, kad nuo FEME buvo atleidžiami ir ištisi miestai. Tačiau vietiniai kunigaikščiai visai neskubėjo uždrausti ar sunaikinti FEME. Jie juos stengėsi pažaboti savo poreikiams. Aišku, kad tada FEME pradėjo išsigimti. Net anekdotas ar tai priežodis buvo: FEME pirma karia, o po to tardo/apklausia.


XVI a. apie FEME jau beveik nebesigirdi, kai kur buvo skelbiama apie FEME panaikinimą, bet oficialiai panaikinti tik 1811 m. Prancūzų valdžios.


Paskutinis vyriausiasis žinomas FEME tribunolo pirmininkas Zacharijus Liobekas (Freigraf Zacharias Löbbecke) būdamas 98 m. mirė 1848 m. Dortmunde. Toliau apie FEME veiklą lieka tik spėlioti, nes kokių tai aiškių jos veiklos įrodymų nebelieka, tačiau nežiūrint FEME nunykimo ar panaikinimo, virtinė keistų žmogžudysčių pakariant ar žmogžudysčių turinčių buvusius FEME bruožus tęsiasi. Dvidešimto amžiaus 3 dešimtmetyje spauda net turėjo šiems įvykiams terminą „Fememord“, o 1926 m. Reichstago komisija net sukūrė jo apibrėžimą – kokios nors organizacijos nario ar buvusio jos nario žmogžudystė už šios organizacijos išdavystę.




____


Na, tai tiek, jei trumpai :) ;)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą